Medicina: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 331 pridėtas baitas ,  prieš 8 metus
S
Atmestas 78.62.21.252 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Addbot keitimas)
Žyma: Žyma: Trynimas
S (Atmestas 78.62.21.252 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Addbot keitimas))
{{main|Medicina Lietuvoje}}
 
Steigti medicinos mokslo įstaigas Lietuvoje gerokai delsta net ir įsteigus [[Vilniaus universitetas|Vilniaus jėzuitų akademiją]]. [[1579 m.]] balandžio 1 d. [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] (1533-1586) suteikta privilegija už Vilniaus jėzuitų akademijos ribų paliko [[teisės mokslai|teisės]] ir medicinos mokslus. Jėzuitai buvo įsitikinę, kad, daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti „kenksmingų [[erezija|eretiškų]]“ [[knyga|knygų]], o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją [[propaganda|propaguoti]] ir Universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą (remiantis Pont-a-Mousson akademijos jėzuitus vizitavusio tėvo Jono Maldonato ([[Jėzuitai|SJ]]) nuomone, išsakyta 1579 m. balandžio 20 d. laiške [[Lotaringija|Lotaringijos]] kunigaikščiui [[Karolis III|Karoliui III]]: ''...iš patirties žinome, kad viena dešimtis Teisės fakulteto [[studentas|studentų]] (kiek jų dabar yra Ponte) pridarė daugiau [[blogis|blogio]] ir [[nusižengimas|nusižengimų]] per 1-erius metus kaip visi kiti studentai per 4-erius'')<ref>Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Sudarė L. Jovaiša. Vilnius: Aidai, 2002, 280 psl.</ref>. To siekė Jėzuitų ordino vadovybė (pvz., Ordino generolas 1615-1645 metais Mucijus Vitelskis ir kt.), norėdami „veikti profesorių [[drausmė|drausmingumą]]“<ref>[Pirmieji mėginimai įsteigti Teisės fakultetą] // Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakulteto įsteigimo priešistorė. Jevgenij Machovenko. Teisė, Nr. 57, 2005</ref> dėl kovos prieš [[Reformacija|Reformaciją]] Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.
Steigti , jie gali atsivežti „kenksmingų [[erezija|toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, [[1791 m.]]
 
Feodalinėje Lietuvoje nuolatinio, centralizuoto valstybinio organo atsakingo už sveikatos apsaugą nebuvo. Nebuvo ir vyriausybės sistemos įstatymų tvarkančių medikų paruošimą ir veiklą, jų teises ir pareigas, gydymo įstaigų ir vaistinių veiklą. Tik Didysis kunigaikštis ir atskiri stambūs magnatai turėję savo dvaruose ir rūmuose gydytoją ir vaistininką, reguliuodavo jų veiklą, teises, pareigas individualiomis sutartimis bei privilegijomis. Pagal mecenato ir aukotojo norą buvo kontroliuojamos [[špitolė]]s ir [[vaistinė]]s.
 
XVII a. pab. iškylus buržuazijai, susidarė palankios sąlygos privačiai praktikuojantiems gydytojams, nes greitai turtėjantis aukščiausiasis miestiečių luomas pradėjo reikalauti profesionalios medicinos pagalbos, tačiau negalėjo savo lėšomis išlaikyti atskiro gydytojo. Tačiau naujai atsirandančias ligonines ir gydytojų teises bei pareigas, santykius su pacientais galėjo nustatyti tik valstybinė valdžia.
 
[[1775 m.]] Seimas sudarė Špitolių komisijas: vieną [[Lenkija]]i, kitą - [[LDK]]. Jų kūrimąsi nulėmė [[Jėzuitai|Jėzuitų]] Ordino naikinimas, valstybės padalijimas. Špitolių komisijų tikslas - surinkti duomenis apie esamas špitoles, sudaryti jų finansines ataskaitas ir toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, [[1791 m.]] įkurta Policijos komisija, ji įregistravo 200 špitolių LDK. [[1797 m.]] atkurta Špitolių komisija ir įkurta Gydomoji valdyba, atsakinga už bendrą, administracinę medicinos priežiūrą. Valdyba prižiūrėjo medicinos įstaigų, gydytojų ir kitų medicinos specialistų veiklą, organizavo teisminę - medicininę ekspertizę, sudarė užkrečiamų ligų sąrašą. Gydymo valdybos atstovai administraciniuose vienetuose buvo apskrities gydytojai.
 
== Medicinos istorija senovės civilizacijose ==
97

pakeitimai