Vikipedija

Ypatingasis Vokietijos kelias: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Legobot (aptarimas | indėlis)
77 949 keitimai
S Bot: Migrating 11 interwiki links, now provided by Wikidata on d:q704946 (translate me)
Koreguota
Eilutė 1:
'''Ypatingas Vokietijos kelias''' ({{de|der deutsche Sonderweg}}) – sąvoka, kuria įvardijami tariamai [[Vokietija|Vokietijos]] istorijoje pastebėti valstybinių struktūrų ir demokratinių institucijų formavimosi skirtumai nuo [[Europa|Europos]] kaimynių, pavyzdžiui, [[Prancūzija|Prancūzijos]] ir [[Anglija|Anglijos]]. Istoriografijoje nesutariama, ar tai iš tiesų ypatingas kelias kaip istorinės raidos į demokratiją normanormą, ar tik savitas kelias ir jo ypatumai.
 
== Apibrėžimas ==
[[Vokiečiai|Vokiečių]] istorikas Hansas-Ulrikas Vėleris (Hans-Ulrich Wehler), ypatingojo kelio teorijos šalininkas, prūsiškos Vokietijos raidą iki [[Veimaro respublika|Veimaro respublikos]] vadina ''savotišku„savotišku prieštaravimu tarp tradicijų ir dabarties''dabarties“. Sąvoka „ypatingas Vokietijos kelias“ siejama ir su tuo, kad vadovaujantys sluoksniai [[Vokietija|Vokietijoje]], ypač – [[XIX]] a.]] ir [[XX]] a.]] pradžioje, laikėsi nevykusios, nelanksčios, o kartais ir neatitinkamčiosneatitinkančios laikmečio politikos. Tokia politika visu pirma buvo antiparlamentinė ir antidemokratinė, o taip pat charakterizavosi principiniais liaudies liberalumo ir socialiniais reikalavimais, kas lygtaiįtakojo privedėnacionalinį prie didelio savęs pajautimo ir nacionalinio [[vokiečiai|vokiečių]] susipratimosusipratimą. TokToks elgesys (kategoriškas atsisakymas nuo liberalių ar parlamentinių formų) priskiriamas [[Prūsija|Prūsijos]] viršūnėms, kuriekurios plėtė savo įtaką įvisoje visą VokietijąVokietijoje ir bet kokiukokiom atvejusąlygom norėjo išsaugoti [[monarchija|monarchiją]]. Konkrečiai Prūsijos politika paveikė visos Vokietijos vystymąsi po [[1814]]–[[1815]] m.▼
{{gcheck}}
▲[[Vokiečiai|Vokiečių]] istorikas Hansas-Ulrikas Vėleris (Hans-Ulrich Wehler), ypatingojo kelio teorijos šalininkas, prūsiškos Vokietijos raidą iki [[Veimaro respublika|Veimaro respublikos]] vadina ''savotišku prieštaravimu tarp tradicijų ir dabarties''. Sąvoka „ypatingas Vokietijos kelias“ siejama ir su tuo, kad vadovaujantys sluoksniai [[Vokietija|Vokietijoje]], ypač – [[XIX]] a. ir [[XX]] a. pradžioje, laikėsi nevykusios, nelanksčios, o kartais ir neatitinkamčios laikmečio politikos. Tokia politika visu pirma buvo antiparlamentinė ir antidemokratinė, o taip pat charakterizavosi principiniais liaudies liberalumo ir socialiniais reikalavimais, kas lygtai privedė prie didelio savęs pajautimo ir nacionalinio [[vokiečiai|vokiečių]] susipratimo. Tok elgesys (kategoriškas atsisakymas nuo liberalių ar parlamentinių formų) priskiriamas Prūsijos viršūnėms, kurie plėtė savo įtaką į visą Vokietiją ir bet kokiu atveju norėjo išsaugoti [[monarchija|monarchiją]]. Konkrečiai Prūsijos politika paveikė visos Vokietijos vystymąsi po [[1814]]–[[1815]] m.
 
Ypatingo kelio priežasčių reikia ieškoti iš vienos pusės reikia ieškoti [[šventoji Roma|Šventosios Romos]] imperijos susiskaldyme, skirtingai negu centralizuotose [[viduramžiai|viduramžių]] [[Anglija|Anglijos]] ir [[Prancūzija|Prancūzijos]] karalysčiųkaralystėse, iš kitos pusės - Prūsijos ir [[Austrija|Austrijos]] absoliutizme, kurios įvykdė reformas, galimas įvykdyti Prancūzijoje tiktai po [[prancūzai|prancūzų]] [[revoliucija|revoliucijos]]. Visa tai privedė prie Vokietijoje prie pilietinės visuomenės atsiradimo ir ypatinguypatingo tikėjimutikėjimo į vadovų autoritetą.
 
== Supratimas apie ypatingą vokiečių kokybę: Kultūra prieš Civilizaciją ==
 
Vokietijos vystymosi skirtumai nuo savo vakarų kaimynų buvo suprasta kaip ypatinga vokiečių vertybė.
 
Su laiku knyga Ann-Žermėn de Šteil knyga „De alleman“ ([[1813]] m.) daugelisdaugeliui vokiečių kompensavo savojų atsilikimo jausmą, palyginuslyginant su vakarų nacionalinėmis valstybėmis, tuo, kad laikė save „rašytojų ir galvotojų valstybe“ nurodydami Gėtę[[Johann irWolfgang von Goethe|Gėtę]], [[Kantas|Kantą]] ir sau priskirdavopriskirdami kultūrinį pranašumą. Prie to ''kultūra''Kultūra, giliaigilus dvasinis supratimas, priešpastatomaspriešpastatomi paviršutiniamspaviršutinėms ''civilizacijos'' vertybėms. Ypatingai karštai tokią koncepciją gynė [[Tomas Manas]] savo knygoje „Apolitinio pastebėjimai“.
 
Dauguma teigiamų asociacijų, kurios [[prancūzų kalba|prancūzų]] ir [[anglų kalba|anglų kalbose]] jungiasi su žodžiu „civilizacija“, kaip aukščiausiu visuomenės vystymosi laipteliu, vokiečių kalboje rišasi su žodžiu „kultūra“. Dažnai žodį „civilization“ reikia versti į vokiečių kalbą reikia versti kaip „Kultur“ (pavyzdžiuipvz., supratimas „civilizacijų susidūrimas“ – „clash of civilizations“).
 
Tuo tarpu, kai ([[prancūzai|prancūzų]]) „civilizacijos“ koncepcija kyla iš universalių naudojimo pagrindinių principų (kas, pavyzdžiui, politikoje pasireiškė centralizmu), vokiškoji „kultūros“ koncepcija pabrėžia skirtingus ūkio elementus, susijusiususijusius skirtingais kultūriniais gyvenimo veiksniais (kas veda prie [[feodalizmas|feodalizmo]] principo). Toks požiūrio taškas parodo Vokietijos susiskaldymą į netolygius regionus.
 
Panašus konfliktas dabar pastebimas „vakarietiškoje žmogaus teisių“ kritikoje.
 
Ypatingo vokiškojo kelio logika pasireiškia „[[1914]] m. idėjose“, „bandymuose pateisinti beribę vokišką karinę politiką“. Tuo laiku vokiškos aristokratijos elitas jautėsi „užspaustas“ tarp dabartinės kapitalistinės klasinės Prancūzijos ir Anglijos visuomenės ir [[Rusija|Rusijos]] carinės autokratijos. Todėl vokiečių elitas prisiekė „visų klasių susivienijimui, nekonfliktiniai, harmoningai 'liaudies bendrijai', kuri, esanti žinoma kompetentinga išsimokslinusi – pilietinę biurokratiją ir esant stipriai apsisaugojusi, prusiškai – vokiškaprusiškai–vokiška, militaristinė monarchija, pakiltupakiltų kaip feniksas iš karo liepsnų“ (citata iš Velero, [[2003]] m.). Vokiškoji dvarininkija tokiu būdu pabandė pasislėpti savo socialinėse užuovėjuoseužuovėjose (universitetuose, vadovavimo ir karinėse struktūrose), išsaugoti įtakos likučius po neišvengiamos realios valdžios praradimo ir tokiu būdu apsirūpinti įprastu gyvenimo būdu. „Antikapitalistinės, antiliberalinės, nekonfliktinės 'nacional - socialistinės liaudies bendrijos' idėjos, galinti nugalėti klasinius prieštaravimus“ kilo daugiau radikalizuotose nacional - socialiszmosocializmo formoje.
 
== Pavyzdžiai ==
Kaip „ypatingo vokiškojo kelio“ pavyzdžiai, pateikiami:▼
 
▲Kaip== „ypatingo„Ypatingojo vokiškojo kelio“ pavyzdžiai, pateikiami:==
* Industrializacija. Dėl ilgos konservatyvios ekonominės politikos, orientuotos į [[cechų sistema|cechų sistemą]], kuri stabdė industrializaciją, [[pramoninė revoliucija|pramoninę revoliuciją]] Vokietijoje įvyko 30–40 metų vėliau, negu Anglijoje.
* Vokiečių elito priešiškumas demokratijai ir pilietiniams judėjimams. Prancūzijos revoliucija pasitarnavo [[Europa|Europos]] demokratizavimo procesams. Vokietijoje bandymas įdiegti parlamentinę sistemą per [[1848]] m. kovo revoliuciją žlugo. Vietoj to [[1871]] m. buvo sukurta monarchinė vokiečių valstybė, kuri sugriovė Europos jėgų lygsvarą.
* Veimaro respublika. Dėl to, kad po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] [[JAV]] atsisakė derėtis su Vokietijos imperijąimperija, vadovaujama kaizerio, Vokietijai buvo primesta demokratinė santvarka. Veimaro respublikos laikais ypatingai vokiškas elitas, pramonininkai (pvz., Fricas Tisenas) ir įtakingi vario magnatai (pvz., Alfredas Gutenbergas) atvėrė kelią nacional –nacional– socializmui. Tai priskirti paprastai liaudžiai yra sunku, todėl, kad dėl [[infliacija|infliacijos]], ekonomikos krizės ir Pirmo pasaulinio karo pasekmių liaudis praktiškai nuskurdo, gyveno neviltyje ir prislėgta. Iš istorijos žinoma, kad prieš fašistinius režimus dažaidažnai sekabūna rimtos krizės. Kaip tik tokiaDėl situacijatokios dedasituacijos atsakomybęatsakomybė anttenka įtakingoįtakingam ir išsimokslinusioišsimokslinusiam elitoelitui.
* Į Trečiojo reicho katastrofakatastrofą žiūrima kaip į ypatingo vokiškojo kelio kulminaciją. To rezultatu buvoRezultatas tas, kad Vokietija prarado didžiosios valstybės statusą ir, įsikišus išorinėms jėgoms, buvo dirbtinai pertvarkyta, ne dėl savo tolygaus vystymosi, buvo- paversta į laisvąlaisva demokratinędemokratine valstybęvalstybe.
 
== Ypatingo kelio koncepcijos kritika ==
Dabartiniame moksle „ypatingas Vokietijos kelias“ tezė vis daugiaulabiau neigiama. Kritikos temos yra šios:▼
 
* Vokietijos istorijos ypatumai, kuriomskuriems priskiriamas „ypatingas kelias“, neginčytinai yra vokiški ypatumai., Betnors ir kituosekitose valstybėse nėra „normų“ arbaar „normalaus“ vystymosi. Ir Anglijoje nebuvo nuoseklaus perėjimo prie liberalios demokratijos, o kituosekitose valstybėse, tokiose kaip ([[Ispanija]], [[Italija]], [[Austrija]] ir, [[Vengrija]]) nebuvo liberalaus ir demokratinio vystymosi, o kildavo karai, revoliucijos ir politiniai nestabilumai. Konservatyvios – autoritarinėsKonservatyvios–autoritarinės jėgos ir senasenas aristokratinėaristokratinis elitąelitas dažnai išlaikydavo didžiulę valdžią. Idealiu, t. y. nekonfliktiniųnekonfliktiniu ir nuosekliu modernizmo ir demokratijos keliu Europoje gali pasigirti tik [[Beneliuksas|Beneliukso]], [[Skandinavija|Skandinavijos]] valstybės ir dalinai [[Prancūzija]]. Šios valstybės sudaro vakarų Europos pagrindą ir yra Europos sąjungos kūrimo pradininkės, taitaigi galima sakytiteigti, kad [[Vokietija]] po [[VFR]] susikūrimo nuėjo „ilgą kelią į vakarus“.▼
▲Dabartiniame moksle „ypatingas Vokietijos kelias“ tezė vis daugiau neigiama.
 
Kritikos temos be visa ko yra:
 
▲* Vokietijos istorijos ypatumai, kurioms priskiriamas „ypatingas kelias“, neginčytinai yra vokiški ypatumai. Bet ir kituose valstybėse nėra „normų“ arba „normalaus“ vystymosi. Ir Anglijoje nebuvo nuoseklaus perėjimo prie liberalios demokratijos, o kituose valstybėse, tokiose kaip [[Ispanija]], [[Italija]], [[Austrija]] ir [[Vengrija]] nebuvo liberalaus ir demokratinio vystymosi, o kildavo karai, revoliucijos ir politiniai nestabilumai. Konservatyvios – autoritarinės jėgos ir sena aristokratinė elitą dažnai išlaikydavo didžiulę valdžią. Idealiu, t. y. nekonfliktinių ir nuosekliu modernizmo ir demokratijos keliu Europoje gali pasigirti tik Beneliukso, [[Skandinavija|Skandinavijos]] valstybės ir dalinai [[Prancūzija]]. Šios valstybės sudaro vakarų Europos pagrindą ir yra Europos sąjungos kūrimo pradininkės, tai galima sakyti, kad [[Vokietija]] po VFR susikūrimo nuėjo „ilgą kelią į vakarus“.
* XIX a. buržuazija nebuvo tokia silpna, kaip nurodoma ypatingo kelio teorijoje. Ta visuomenė greičiausiai pasikeitė į visuomeninę bet neprarado įtakos.
* Samprata „ypatingas Vokietijos kelias“ yra dabartinio požiūrio interpretacija ir į istorinius įvykius ir istorijai duoda formalius vertinimus („geras“ = "liberalus", „blogas“ = "autokratinis"), kas moksliniameneleistinus požiūryjemoksliniu neleistinapožiūriu.
* Taip pat beBe formalios buržuazinės revoliucijos (dvarininkijai praradus valdžią) buržuazija Vokietijoje po [[1871]] m. tapo pagrindiniu visuomenės sluoksniu.
 
== Bibliografija ==
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Ypatingasis_Vokietijos_kelias"