Veseksas: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 pridėti baitai ,  prieš 7 metus
nėra keitimo aprašymo
== Krikščioniškas Veseksas ir Mersijos iškilimas ==
 
Valdant Senegilui įvyksta pirmasis įvykis, kurio data yra gan tiksli: [[Birinas]] pakrikštija Synegilą apie [[640]] m. Po to Birinas tapo Vakarų saksų vyskupu ir įsikūrė Dorčesteryje prie Temzės. Tai buvo pirmsasis Vesekso karaliaus krikštas, bet tai nereiškia, kad atsivertė visas Veseksas: Synegilo įpėdinis ir tikriausiai sūnus Senvilas buvo pagonis, kai tapo karaliumi apie [[642]] m. Tačiau po kelerių metų jis irgi peiėmėpriėmė krikštą ir Veseksas tapo krikščioniška šalimi. Synegilo krikštatėvis buvo [[Osvaldas Nortumbrijietis]] ir krikštas galėjo būti usaijęssusijęs su sąjunga prieš [[Penda Mersietis|Pendą Mersietį]], kuris anksčiau buvo užpuolęs Veseksą.
 
Anksčiau minėtos atakos žymi didėjantį spaudimą iš besiplečiančios [[Mersija|Mersijos karalystės]]. Vienu metu Veseksas neteko savo sričių į šiaurę nuo Temzės ir Avono ir pasistumėjo į pietus. Senvilas vedė Pendos dukrą, bet jos atsižadėjo, tad Penda užpuolė Veseksą ir išvijo jį į tremtį tikriausiai trejiems metams. Data nėra tiksli, bet tai įvyko apie 640–650 m. Tuos metus jis praleido [[Rytų Anglija|Rytų Anglijoje]] ir tewnten priėmė krikščionybę. Sugrįžus Senvilą užpuplė Pendos įpėdinis Vulfherė, bet jis net sugebėjo išplėsti valdas Somersete britų sąskaita. Vinčesteryje jis įkūrė antrą vyskupystę, nes Dorčesterio buvo apleista Mersijai plečiantis į pietus. Po kurio laiko Vinčesteris tapo Vesekso sostine.
 
Po Sinvilo mirties [[673]] m. jo našlė Siksburė išbuvo soste vienerius metus, o po jos valdė [[Eskvinas]], kuris buvo kilęs iš kito Sivlino brolio. Tai buvo vienas iš kelių atvejų, kai Vesekso sostas atiteko karališkos šeimos šalutinės šakos atstovui. Eskvilas valdė dvejus metus, o [[676]] m. sostas atiteko Senvilo broliui Sentvinui, kuris laimėjo keletą mūšių prieš britus, bet detalės neišliko.
Jo įpėdinis buvo Inas, kuris tvirtino kilęs iš Serdiko per Sivliną, bet vėl per tolimą ir miglotą giminystės ryšį. Inas buvo vienas iš ilgiausiai valdžiusių Vesekso karalių – 38 metus. Jis išleido seniausią anglišką teisės kodeksą (neskaitant Kento karalystės) ir įkūrė antrą, Šerborno, vyskupystę, kuri aptarnavo sritis į vakarus nuo Selvudo miško. Gyvenimo pabaigoje jis pasekė Sidvalos pavyzdžiu ir atsisakęs sosto išvyko į Romą. Po jo valdė eilė mažai žinomų karalių, kurie save kildino iš Serdiko.
 
VIII a. Veseksas buvo Mersijos šelėlyješešėlyje ir Vesekso karaliai galbūt netgi pripažino jos viršenybę. Tačiau jie išvengė konkretesnės valdžiuosvaldžios, kurią Mersija turėjo smulkesnėms karalystėms. Tuo metu Veseksas palaipsniui plėtėsi į vakarus, užėmė britišką [[Dumnonija|Dumnonijos]] karalystę ir [[Devonas|Devoną]]. Temzė ir Avonas tikriausiai buvo šiaurinė Vesekso siena, o branduolys – Hamšyre, [[Viltširas|Viltšire]], [[Berkširas|Berkšire]], [[Dorsetas|Dorsete]] ir Somersete. Grafysčių sistema, tapusi Anglijos administracijos pagrindu atsirado Vesekse VIII a. vidury.
 
== Vesekso hegemonija ir vikingų antpuoliai ==
 
Vesekso padėtis pasitaisė, kai [[802]] m. karaliumi tapo [[Egbertas]], kildinęs save iš Ino brolio [[Ingildas|Ingildo]]. Nuo tada sostas nustojo keliauti po įvairių atšakų rankas ir atsidūrė vienoje geneologinėje šakoje. [[825]] m. jis pakeitė Anglijos politinį veidą sutriuškinęs Mersijos karalių Beornvulfą Elendo mūšyje ir iš jo atėmė Kento, Sasekso ir Esekso karalystes, o Rytinė Anglija išsilaisvino nuo mersiečių su Vesekso pagalba. 829 m. jis užėmė Mersiją, o jos karalius Viglafas išvyko į tremtį. Be to Vesekso viršenybę pripažino [[Nortumbrija|Nortumbrijos]] karalius. Tokiu būdu Egbertas tapo Britanijos karaliumi. Jo viešpatavimas buvo trumpalaikis, nes Viglafas sugrįžo ir atkūrė Mersijos nepriklausomybę [[830]] m., bet užkariavimai pietryčių Anglijoje išliko.
 
Egberto valdymo pabaigoje prasidėjo [[danai|danų]] [[vikingai|vikingų]] antpuoliai, kurie nuo [[835]] m. tapo ypač dažni. 851 m. didžiulė danų armija, pagal kai kuriuos šaltinius turinti 350 laivų pasiekė Temzės žiotis. Nugalėję Mersijos karalių Beortvulfą, danai patraukė į Veseksą, kur juos sutriuškino Egberto sūnus [[Etelvulfas]] ypač kruviname Aklėjos mūšyje. Šis mūšis nukėlė vikingų užkariavimus Anglijoje 50 metų pirmyn, bet Vesekso antpuoliai tęsėsi.
 
[[855]]–[[856]] m. Etelvulfas išvyko į Romą, o jo vyriausias išgyvenęs sūnus [[Etelbaldas]], pasinaudodamas padėtimi, užėmė sostą. Grįžęs EtelvudasEtelvulfas sutiko pasidalinti karalystę, kad būtų išvengta kraujo praliejimo, ir pradėjo valdyti naujas sritis rytuose. Po Etelvulfo valdė keturi jo sūnūs: maištingasis Etelbaldas, vėliau Etelbertas, iš pradžių iš tėvo paveldėjęs rytines sritis, o vėliau po Etelbaldo mirties suvienijo karalystę, po to [[Etelbertas]] ir galiausiai [[Alfredas Didysis]]. Taip atsitiko, nes pirmi du broliai neturėjo sūnų, o Etelberto sūnūs buvo per maži valdyti.
 
== Paskutinė anglų karalystė ==
 
[[865]] m. į Angliją atvyko nauja danų armija. Per keletą metų ji užėmė Nortumbriją ir Rytinę Angliją. Invazija į Veseksą įvyko [[871]] m. ir, nors Etelredas ir Alfredas laimėjo keletą mūšių ir išsaugojo karalystės nepriklausomybę, pralaimėjimai, žmonių netektys ir naujų danų buriųbūrių atvykimas privertė Alfredą sumokėti duoklę vikingams, kad šie paliktų Veseksą. Po to danai per kelis metus užėmė Mersiją, o kai kurie įsikūrė Nortumbrijoje, bet likusieji sugrįžo į Veseksą [[876]] m. Alfredo atsakas buvo efektyvus ir po nedidelės kovos vikingai atsitraukė [[877]] m. Dalis danų įsikūrė Mersijoje, bet [[878]] m. pradžioje danai surengė žiemos antpuolį ir netikėtai užklupę Alfredą užėmė beveik visą karalystę. Jis turėjo slėptis su nedideliu būriu Somerseto pelkėse, o po kelių mėnesių jis surinko didelę armiją ir nugalėjo danus [[Etanduno mūšis|Etanduno mūšyje]]. Po to danai galutinai įsikūrė Rytinėje Anglijoje.
 
Po to Alfredas reorganizavo armiją ir vyriausybę, statė karinius laivus, organizavo armiją į dvi pamainas, kurios veikė pamainomis, ir pastatė įtvirtintus ''būrus'' visoje karalystėje. Ši sistema aprašyta X a. dokumente vadinamam ''Būrų hidagu'', kuris apibudina trisdešimt trijų tvirtovių vietą, o šios užtikrina, kad visi Vesekso gyventojai būtų bent per dienos jojimo nuotolį nuo saugios vietos. Apie 890 m. šios reformos padėjo su minimaliais nuostoliais išvyti naują danų armiją, kurią rėmė Anglijoje įsikūrę danai.
 
Alfredas taip pat reformavo teisę, išleido naują kodeksą, skatino mokslą ir švietimą. Jo į rūmus surinkti mokslininkai iš visos Anglijos ir Europos vertė lotyniškus tekstus į anglų kalbą, beitaip pat Alfredas daug prisidėjo prie Anglosaksų kronikos sukūrimo. Šių pastangų ir Vesekso dominavimo dėka, to meto vakarų saksų dialektas tapo standartu senąjai anglų kalbai bvisamvisam likusiam anglosaksų laikotarpiui.
 
Danų užkariavimai sunaikino Nortumbrijos ir Rytinės Anglijos karalystes, o Mersiją padalino per pusę: danai įsikūrė šiaurės rytuose, o pietvakariuose valdė Seolvulfas II, spėjama danų marionetė. PopPo jo mirties jį pakeitė ne naujas karalius, o erlas Etelredas, kuris pripažino Alfredo viršenybę ir vedė jo dukrą Etelfledą. Tokiu būdu Alfredas liko vieninteliu anglų karaliumi.
 
== Taip pat skaitykite ==
Anoniminis naudotojas