Žemė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kietas išorinis Žemės sluoksnis vadinamas [[planetos pluta|pluta]], kurią sudaro sustingusios [[lava|lavos]] produktai — [[granitas|granitai]] ir [[bazaltas|bazaltai]]. Po pluta yra Žemės [[mantija]], susidedanti iš [[olivinas|olivino]] ir [[piroksenas|pirokseno]] ([[magnis|magnio]] ir [[geležis|geležies]] [[silikatai|silikatų]]). Po [[žemynas|žemynais]] mantija prasideda 35-70 km gylyje, o po vandenynais — 6-10 km gylyje. Mantijos storis apie 2900 km. Po ja yra 2200 km storio skystas sluoksnis, vadinamas [[Žemės branduolys|išorinis branduolys]], kurio viduje glūdi 1250 km spindulio kietas [[Žemės branduolys|vidinis branduolys]]. Jį sudaro [[geležis|geležies]] ir [[nikelis|nikelio]] lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemės centre temperatūra siekia maždaug 6000 K, o tankis 12-17 g/cm³.

 

 

Žemės mantija didelio [[slėgis|slėgio]] ir aukštos [[temperatūra|temperatūros]] sąlygomis virsta tarytum klampiu skysčiu, virš kurio plaukioja pluta, sudaryta iš vadinamųjų [[tektoninė plokštė|tektoninių plokščių]]. Prieš 200 mln. metų visi [[žemynas|žemynai]] buvo vienoje vietoje ir sudarė [[Pangėja|Pangėją]]. Po to dėl mantijos judėjimo Pangėja suskilo ir žemynai nutolo vienas nuo kito. Žemynai juda iki šiol – [[Šiaurės Amerika]] tolsta nuo [[Europa|Europos]], o [[Pietų Amerika]] – nuo [[Afrika|Afrikos]] po kelis centimetrus per metus. Dviejų tektoninių plokščių susidūrimo vietoje iškyla kalnai (pavyzdžiui, [[Kordiljeros]], [[Andai]]). Žemynų plokščių trūkimo vietose iš gelmių veržiasi įkaitusi [[magma]], veikia [[ugnikalnis|ugnikalniai]]. Ten, kur žemyninės plokštės persiskiria viena nuo kitos arba susiduria, galimi dažni [[žemės drebėjimas|žemės drebėjimai]].