Aleksandras Makedonietis: Skirtumas tarp puslapio versijų

5 198 pridėti baitai ,  prieš 8 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S
S
 
Iš kart po Aleksandro mirties pasklido gandai, kad karalius buvo nužudytas<ref>Arrian [[1976]] m. In de Sélincourt, Aubrey. Anabasis Alexandri. Penguin Books. ISBN 0-14-044253-7.</ref><ref>Diodorus Siculus [[1989]] m. "Library of History"</ref><ref>Plutarch [[1919]] m. In Perrin, Bernadotte. Plutarch, Alexander.</ref>. Spėjama, kad Aleksandras mirė dėl natūralių priežasčių. Galimas daiktas, kad jis daugelį metų sirgo maliarija. Išgyvenęs daug sunkių sužeidimų, nepaliaujami dizenterijos užkratai ir ypač Indijoje, pradurtas plautis susilpnino jo pasipriešinimą ligai. Prie viso to pridėjo ir besaikis alkoholio vartojimą, įprastas Makedonijos karaliams. Jeigu jį nužudė ne maliarija, plaučių infekcija ar kepenų nepakankamumas, kita galima priežastis, galėjo būti vidurių šiltinė<ref>Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ [[Vilnius]], Tyto alba, [[2012]] m. 373 psl. ISBN 978-9986-16-909-3</ref>.
 
Aleksandro kūną buvo nutarta balzamuoti ir išsiųsti į Makedoniją, tačiau šiam planui sutrukdė [[Ptolemėjas (karvedys)|Ptolemėjas]]<ref>Ptolemėjas buvo patikimas karo vadas per karo žygi prieš persus. Jo memuarai (tekstas prarastas) apie Aleksandro žygį buvo pagrindinis šaltinis vėlesniems istorikams, ypač Arianui.</ref> - jis užpuolė laidotuvių eiseną, pagrobė karaliaus kūną ir nusivežė jį į Egiptą. Ten jo kapas [[Aleksandrija|Aleksandrijoje]] tapo mėgstama keliautojų iš Graikijos ir [[Romos imperija|Romos]] lankymo vieta; prieš prasidedant krikščionybės erai jį aplankė ir imperatorius [[Augustas]].
 
== Po Aleksandro ==
=== Imperijos skilimas ===
Sužinoję apie Aleksandro mirtį, valdiniai persai pagal tradiciją nusiskuto galvas, o Darijaus motina [[Sisigambridė]], nusimarino badu, tarytum praradusi savo tikrą sūnų<ref>Tai, kas vyko iš karto po Aleksandro mirties, geriausiai aprašė romėnų istorikas [[Kvintas Kurcijus]] (''Quintus Curtius Rufus''), 10.5-10.</ref>.
 
Makedonų kareiviai netrukus ėmė kovoti tarpusavyje, nesutardami, kurį pretendentą į valdžią palaikyti: ambicingą žiedo turėtoją Perdiką, siūlė laukti, kol gims Aleksandro ir Roksanos vaikas; pėstininkų vadą ir konservatorių atramą [[Meleagras (generolas)|Meleagrą]], kuris rėmė Aleksandro netikrą brolį [[Filipas Aridajas|Aridajų]]; ar karaliaus vaikystės draugą karvedį Ptolemėją. Aleksandras paliko milžinišką imperiją, sudarytą iš atskirų teritorijų. Praliejus daug kraujo, skirtingų klikų vadai susitarė susitikti ir taikiai nuspręsti, kaip vadovauti imperijai. Tada kareiviai lygumoje už Babilono pražygiavo tarp perpus perpjauto šuns, taip pagal senovės makedonų tradiciją buvo pažymima karaliaus mirtis. Paskui įvykusiame pasitarime buvo nuspręsta, kad Babilone gyvenantis protiškai atsilikęs netikras Aleksandro brolis Aridajas įžengs į sostą kaip karalius Filipas III, o būsimasis Roksanos sūnus, jeigu gims berniukas, sukakęs tinkamo amžiaus, užims savo tėvo vietą. Niekas rimtai nežiūrėjo į Aridają kaip į valdovą, laikė jį tik laikinu ir pakeičiamu Makedonijos karališkosios dinastijos simboliu.
 
Pagrindiniams varžovams tiesiog reikėjo laiko įtvirtinti savo padėtį tose imperijos dalyse, kurias jie troško užvaldyti patys. Karvedžiai ir Roksanos vaikui neketino leisti būti kuo nors daugiau negu politiniu pėstininku. Aleksandro nesantuokinio sūnaus [[Heraklis Makedonietis|Heraklio]], kurio jis susilaukė su savo meiluže perse Barsine<ref>Barsinė: [[Artabazas II|Artabazo II]] duktė, Memnono iš [[Rodas|Rodo]] našlė, ji turėjo romaną su Aleksandru, pagimdė nuo jo sūnų, pavadino jį Herakliu.</ref>, jie apskritai nelaikė svarstytinu kandidatu.
 
Per šį susitikimą buvo susitarta dėl imperijos padalijimo. Ptolemėjas gavo Egiptą, o [[Seleukas I Nikatoras|Seleukui]] atiteko didžioji dalis Azijos. [[Antipatras]]<ref>Antipatras: Filipo II pasitikėjimą turėjęs Makedonijos didikas, jo pavaduotojas. Vykdamas į karo žygį Azijoje Aleksandras paskyrė jį Makedonijos ir Graikijos regentu. Jis nugalėjo sukilusį [[Sparta|Spartos]] karalių [[Agis III|Agidą]], bet vėliau neteko malonės ir turėjo pasitraukti. Svarbi figūra kovoje dėl valdžios po Aleksandro mirties.</ref> ir jo sūnus Kasandras išsaugojo valdžią Makedonijoje ir Graikijoje, o buvusiam karaliaus asmens sargybiniui [[ Lisimachas|Lisimachui]] atiteko [[Trakija]].
 
Netrukus kilo [[pilietinis karas|pilietiniai karai]], kruvina ilgametė kova, kurioje kiekviena pusė siekė sustiprinti tik savo pozicijas. Iš tų, kurie pažinojo Aleksandrą ir jam tarnavo, mažai kas mirė sava mirtimi. Perdikas nužudė Meleagrą šventykloje, kur jis bandė ieškoti prieglobsčio. Daugelis Meleagro šalininkų buvo numesti kariuomenės drambliams po kojomis ir sutrypti. Aleksandro žmona Roksana, pritariama Perdiko, netrukus nunuodijo Darėjo III dukterį [[Stateira II|Stateirą]], kurią Aleksandras vedė [[Šušas|Sūzuose]], taip pat jos seserį ir įmetė abiejų moterų kūnus į šulinį.
 
Pati Roksana pagimdė berniuką, kuris buvo pavadintas [[Aleksandras IV Makedonietis|Aleksandru IV]]. Perdikas, siekdamas savų tikslų, gynė ir motiną, ir vaiką, tačiau galiausiai žuvo Egipte, kovodamas su Ptolemėju. Roksana su jaunuoju sūnumi pabėgo į Makedoniją, kur juos mielai priėmė Aleksandro motina Olimpiada. Tačiau netrukus juos nužudė Kasandras ir taip nutraukė Aleksandro dinastiją.
 
Olimpiada nesiliovė rezgusi sąmokslų. Dalyvaudama kovose dėl valdžios ji nužudė daugelį Makedonijos kilmingųjų ir pelnė amžiną jų neapykantą. Galiausiai Kasandras ją suėmė ir, nors buvo pažadėjęs išsaugoti jai gyvybę, įsakė ją nužudyti.
 
Daugumos kitų Aleksandro draugų ir šeimos narių likimas buvo toks pat žiaurus. Į Makedoniją sugrįžusį netikrą karaliaus brolį Aridają nužudė trakų sargybiniai, tariamai vykdydami Olimpiados nurodymus. Sūnus Heraklis ir jo motina Barsinė, manoma, kad buvo nunuodyti [[Pergamas|Pergame]]<ref>Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ [[Vilnius]], Tyto alba, [[2012]] m. 373-375 psl. ISBN 978-9986-16-909-3</ref>.
 
== Šaltiniai ==
{{refreflist|2}}
 
== Nuorodos ==
1 676

pakeitimai