Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Automatinis klaidų taisymas. |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
{{Rusijos istorija}}
'''[[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] istorija''' apima laikotarpį, kada pasibaigus [[Šiaurės karas|Šiaurės karui]] ir pasirašius [[Ništato taika|Ništato taikos]] sutartį, Rusija buvo iškilmingai paskelbta imperija iki [[1917]]
== Petro I valdymo laikotarpis (1682–1725
[[Vaizdas:Peter der-Grosse 1838.jpg|thumb|160px|Petras I
Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.
Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, jis tik energingai ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos [[ekonomika|ekonomikos]] ir [[kultūra|kultūros]] atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su [[Europa|Europos]] kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostuose. Po XVII a. pabaigoje surengtų dviejų nepasisekusių žygių į [[Krymas|Krymą]], Rusijos kariuomenė pradėjo pulti turkų Azovo tvirtovę. Petras I surengė su Azovo žygius. Antrojo metu rusai užėmė Azovą, bet nepajėgė jo išlaikyti. Viltis užmegzti ryšius su Europa per Juodąją jūrą žlugo.
== 1725–1762
[[1725]]
Rusijos imperatoriai mirus Petrui I:
Eilutė 22:
</gallery>
== Jekaterinos II valdymo laikotarpis (1762–1796
[[Vaizdas:Cath2russia.jpg|thumb|160px|[[Jekaterina II]]]]
Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria [[Jekaterina II]], nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Atsidėkodama už savo sostą, ji bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais.
Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti, nes 1649
Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją, XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Verždamasi į pietus, Rusija įsigyjo dar vieną priešą
Jekaterinos II valdymo metu (1773–1775
=== Pirmasis Rusijos–Turkijos karas ===
[[Vaizdas:Torelli2.jpg|thumb|280px|Rusijos–Turkijos karo epizodas. Stefano Torelli paveikslas]]
Įsitvirtinusi prie Baltijos, Rusija ėmė veržtis prie Juodosios jūros. [[1768]]–[[1774]]
Rusijai neužteko išėjimo į Juodąją jūrą. Sutvarkiusi su įvestos kariuomenės pagalba Kryme kilusią sumaištį, ji privertė Krymo chaną atsisakyti sosto. [[1783]]
=== Antrasis Rusijos–Turkijos karas ===
Po Krymo prijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Turkija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos–Turkijos karas ([[1787]]–[[1791]]
== Pavelo I trumpalaikis valdymas (1796–1801
Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį ([[1796]]–[[1801]]
== Aleksandro I laikotarpis (1801–1825
[[Vaizdas:Aldawe.jpg|thumb|160px|Aleksandras I]]
Tapęs caru, [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandras I]] iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį“, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.
[[1802]]
Naują Aleksandro I politikos kurą atspindėjo [[aleksejus Arakčejevas|Aleksejaus Arakčejevo]] iškilimas. Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu. Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenės atramai
=== Užsienio politika ===
[[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su Prancūzija (1805, 1806–1807, 1812
[[Vaizdas:Russparis.jpg|thumb|280px|Rusijos armija, įžengianti į Paryžių (1814
Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo [[1812]]
XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija ([[1808]]–[[1809]]
== Nikolajaus I laikotarpis (1825–1855
[[Vaizdas:Nicholas1.jpg|thumb|180px|Nikolajus I]]
[[Nikolajus I|Nikolajaus I]] laikais buvo dar labiau centralizuotas ir subiurokratintas valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės
=== Užsienio politika ===
Nikolajaus I valdymo pradžioje Rusija stengėsi plėsti savo valdas [[Kaukazas|Kaukaze]], vėl atsinaujino karai su Iranu
XIX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas ir Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo žuzo (''Semirečė'') kazachai. Taigi beveik visas [[Kazachstanas]] buvo prijungtas prie imperijos.
6-jo dešimtmečio pradžioje Rusija toliau plėtė savo įtaką Krymo ir Juodosios jūros regionuose. 1853
== Aleksandro II laikotarpis (1855–1881
[[Vaizdas:Alex2.jpg|thumb|180px|Aleksandras II
[[Vaizdas:1853 Mitchell Map of Russia - Geographicus - Russia-mitchell-1853.jpg|thumb|250px|
[[1855]]
{{plačiau|Baudžiavos panaikinimo reforma}}
=== Vidaus reformos ===
Panaikinus baudžiavą, reikėjo pertvarkyti ir daugelį visuomenės gyvenimo sričių
* '''Zemstvų ir miestų reforma'''
Pirmiausia Rusijoje buvo įvykdyta vietinio valdymo reforma
* '''Teismų reforma'''
Bene nuosekliausia buvo 1864
* '''Švietimo reforma'''
Svarbi buvo švietimo reforma, pašalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo. 1863
* '''Karinė reforma'''
Buvo įvykdyta ir karinė reforma. Karybos pertvarkymai prasidėjo 1862
Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.
=== Užsienio politika ===
[[XX a.]] 7-ojo dešimtmečio pradžioje Rusijos imperija pagrindinį dėmesį sutelkė plėtrai į Rytus ir Viduriniąją Aziją. Rytuose rusų ekspedicijos pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes. [[1860]]
Panašiu laikotarpiu Rusija pradėjo karinę ekspansiją į Viduriniąją Aziją. [[1864]]
== Nikolajaus II laikotarpis (1894–1917
XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo [[buržuazija|buržuazijos]] ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržuazija
Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės [[rusifikacija|rusifikacijos]], [[1892]] [[Paryžius|Paryžiuje]] įkūrė nacionalistinė ''Lenkų socialistų partiją''. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Leniją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Rusijos]]. [[1897]] žydų darbininkai Rusijoje sukūrė ''[[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]]'', kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], Lietuvoje ir Lenkijoje. ''[[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija]]'' buvo įkurta [[1898]]. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet [[Latvija|Latvijos]] ir [[Gruzija|Gruzijos]] socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. [[Armėnai]] aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek [[Otomanų imperija|Otomanų imperijos]] politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-ilamiškų ir pan-turkiškų judėjimų [[Egiptas|Egipte]] ir [[Otomanų imperija|Otomanų imperijoje]]. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų
▲XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo [[buržuazija|buržuazijos]] ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržuazija – silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.
[[Vladimiras Uljanovas]] (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtąjame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus [[marksizmas|marksizmo]] įdėjomis, taip juos atitraukdamas nuo [[populizmas|populizmo]]. [[1895]]–[[1899]] ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratinio darbo partijos]] taktikų. [[1900]] gruodžio mėn. jis įsteigė ''[[Iskra|Iskros]]'' laikraštį. Savo knygoje ''Ką daryti?'', Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrajame partijos kongrese [[1903]] jis privertė [[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]] pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių mažumą (tuomet) atstovavo [[bolševikai]], o daugumą
▲Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės [[rusifikacija|rusifikacijos]], [[1892]] [[Paryžius|Paryžiuje]] įkūrė nacionalistinė ''Lenkų socialistų partiją''. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Leniją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Rusijos]]. [[1897]] žydų darbininkai Rusijoje sukūrė ''[[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]]'', kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], Lietuvoje ir Lenkijoje. ''[[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija]]'' buvo įkurta [[1898]]. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet [[Latvija|Latvijos]] ir [[Gruzija|Gruzijos]] socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. [[Armėnai]] aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek [[Otomanų imperija|Otomanų imperijos]] politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-ilamiškų ir pan-turkiškų judėjimų [[Egiptas|Egipte]] ir [[Otomanų imperija|Otomanų imperijoje]]. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų – ''[[Socialistų-revoliucinionerių partija|Socialistų-revoliucinionerių partiją]]''. Ši partija apjungė revoliucines doktrinas su smurtiniu radikalizmu.
▲[[Vladimiras Uljanovas]] (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtąjame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus [[marksizmas|marksizmo]] įdėjomis, taip juos atitraukdamas nuo [[populizmas|populizmo]]. [[1895]]–[[1899]] ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratinio darbo partijos]] taktikų. [[1900]] gruodžio mėn. jis įsteigė ''[[Iskra|Iskros]]'' laikraštį. Savo knygoje ''Ką daryti?'', Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrajame partijos kongrese [[1903]] jis privertė [[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]] pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių mažumą (tuomet) atstovavo [[bolševikai]], o daugumą – [[menševikai]]. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė [[Piotras Tkačiovas|Piotro Tkačiovo]] ideologijai neigu marksizmui ar [[Engelsas|Engelso]] teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip [[Stalinas]] ir [[Bucharinas]] žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.
=== Imperijos žlugimo artyn ===
1905
{{plačiau|
== Nuorodos ==
* [http://www.vitart.ru/history-russia-pages/history-rus-3.html#1 Rusijos imerija]▼
▲*[http://www.vitart.ru/history-russia-pages/history-rus-3.html#1 Rusijos imerija]
{{plačiau|Rusijos revoliucija}}
|