Intelektinė nuosavybė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Išsiplėtimas iš prigimties ir intelektinės nuosavybės įstatymų apimtys'''

 

 

Kita intelektinės nuosavybės įstatymo kritika apima intelektinės nuosavybės plėtimąsi trukmės ir apimties požiūriu.

Taip pat, gerbdama autorių tesies, Amerikos filmų industrija padėjo pakeisti socialinį intelektinės nuosavybės vaizdinį per jos prekybos organizaciją – Amerikos kino bendrovių asosijaciją (angl. Motion Picture Association of America – MPAA). Ji propagavo stiprią intelektinės nuosavybės apsaugą svarbiose bylose, darant spaudimą Kongresui bei pasisakant viešumoje. Apžvelgdama MPAA poziciją, pati asociacija pareiškė, kad žmonės turi teisę į nuosavybę, kuri yra jų darbo vaisius. Išskirtinis JAV kongreso įsitikinimas, kad Jungtinės valstijos yra didžiausias pasaulyje filmų gamintojas, sudarė geras sąlygas išsiplėsti intelektinės nuosavybės koncepcijai. <ref>[75] Dennis Wharton, "MPAA's Rebel With Cause Fights for Copyright Coin," Variety (August 3, 1992), Vol. 348, No. 2, p. 18. </ref> Šios dogmatiškos reformos tik dar labiau sustiprino industriją, duodamos MPAA dar daugiau valdžios ir suteikdamos autoriteto. <ref>[76] William W. Fisher III, The Growth of Intellectual Property:A History of the Ownership of Ideas in the United States Eigentumskulturen im Vergleich (Vandenhoeck & Ruprecht, 1999) </ref>

 

 

[[Internetas|Interneto]] augimas ir tiksliai išbarstyti paieškos varikliai tokie kaip Kazaa ir Gnutella, iškėlė autorinių teisių politikai naują iššūkį. Amerikos įrašų industrijos asociacija, iš esmės buvo pirmoji kovoje su autorių teisių pažeidimais, industrijoje vadinamais „piratavimu“. Asociacija pasiekė pergalių prieš kelias tarnybas, įskaitant ir plačiai visuomenėje nuskambėjusią bylą prieš dokumentus platinusią kompaniją [[Napster]], taip pat keli žmonės buvo nuteisti už dokumentų platinimą pažeidžiant autorių teises. Elektronikos amžiuje buvo gausu pastangų naudoti programine įranga pagrįstus skaitmeninių teisių valdymo (angl. digital rights management) įrankius, reikalingus suvaržyti elektroninių darbų kopijavimą ir naudojimą. Tokie įstatymai, kaip Skaitmeninio tūkstantmečio autorių teisių aktas (angl. Digital Millennium Copyright Act) buvo priimti, kad būtų galima panaudoti baudžiamuosius įstatymus siekiant išvengti bet kokios apgavystės programine įranga, naudojama priversti vykdyti skaitmeninių teisių valdymo sistemą. Atitinkamos atsargumo priemonės, norint išvengti apgaulių autorių teisių apsaugos srityje, Europoje egzistavo jau kurį laiką ir buvo išplėstos, pavyzdžiui, 6 ir 7 straipsniais Autorių teisių direktyvoje. Kiti pavyzdžiai yra 1991 m. Programinės įrangos direktyvos 7 straipsnis (91/250/EEB) ir 1998 metų Sąlyginės prieigos direktyva. Tai gali sutrukdyti legaliam naudojimuisi, paveikti [[Viešo naudojimo režimas|viešo naudojimo režimo]] (angl. public domain) darbus, autorinių teisių apribojimus ir praplėtimus ar naudojimą leidus autorinių teisų turėtojui. Kai kurios laisvo autorinio turinio (angl. copyleft) licencijos, tokios kaip [[GNU GPL|GNU GPL 3]], sukurtos tam priešintis. <ref>[77] Brett Smith (2007-2010). "A Quick Guide to GPLv3". Free Software Foundation. Retrieved 2013-02-15.</ref> Įstatymai gali leisti apgavystes išskirtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai reikalinga sąveika su apgaudinėtojo programa arba, kai reikalingas pasiekiamumas. Vis dėl to, daugeliu atvejų, apgavyste gautų duomenų platinimas yra nelegalus.