Adomas Honoris Kirkoras: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 477 pridėti baitai ,  prieš 8 metus
nėra keitimo aprašymo
S (Perkeliamos 3 tarpkalbinės nuorodos, dabar pasiekiamos Wikidata puslapyje d:q1961193.)
 
=== Gyvenimas ===
* Gimė Mogiliovo [[Gubernija|gubernijoje]] (dab. [[Baltarusija]]). Kirkoro tėvai – [[bajorai (luomas)|bajorai]], manoma, kad protėviai – [[totoriai|totorių]] kilmės<ref>Kirkorai, kaip rodo naujausi tyrimai, ne totoriai, o lietuvių kilmės bajorai. Pavardė ''Kirkor'' tik išoriškai sutampa su tuo pačiu totorių kalbos žodžiu, reiškiančiu keturiasdešimt. Asmenvardis Kirkoras turi tokią pačią šaknį kaip ir lietuviškos pavardės Kirkutis, Kirkilas ir t.t.</ref><ref>Kirkor S. Kirkorowie litewscy. Materialy do monografii rodziny kresowej. Londyn : Veritas Fundation Press, [[1974]].</ref>, jo giminė yra gyvenusi Baltarusijoje, [[Lietuva|Lietuvoje]], [[Lenkija|Lenkijoje.]] Pakrikštytas [[romos katalikų bažnyčia|katalikų bažnyčioje]]. Nors gimęs ne Lietuvoje, save laikė lietuviu, buvo Lietuvos [[patriotizmas|patriotas]], aprašinėjo [[Lietuvos istorija|Lietuvos istoriją]], kultūrą, savo darbais kovojo prieš [[carizmas|carizmo]] politiką, stengėsi ieškoti kompromisų.
 
* Mokėsi[[1832]] m. mokėsi Mogiliovo gimnazijoje, o nuo [[1834]] m. Vilniaus 2-oje gimnazijoje, baigė [[1838]] m. Tuo metu [[Vilniaus universitetas|VU]] neveikė, todėl aukštosios mokyklos nelankė. Įsidarbino[[1849]] m. įsidarbino Vilniaus gubernijos Statistikos komitete, čia reikėjo domėtis ir Lietuvos istorija.
 
* [[1850]] m.– [[1854]] m. [[redaktorius|redaktoriaus]] Kirkoro dėka, Vilniaus gubernijos statistikos [[metraštis|metraštyje]] (informacijos{{rus|Памятная knygoje)книжка Вияенской губернии}}, greta valdžios potvarkių, paskelbta lietuvių dainų, legendų, žinių apie lietuvių papročius.
 
* [[1855]] m. Vilniuje įsteigus Archeologijos ir Senienų muziejų, Kirkoras vadovavo Istorijos ir archeologijos skyriui. Jis pats tyrė piliakalnius, pilkapius ir kapinynus, kasinėjo [[Bražuolės piliakalnis|Bražuolės]], Drucminų ir Mantotų ([[Varėnos apskritis|Varėnos apskr.]]), Šventos ([[Švenčionių apskritis|Švenčionių apskr.]]) ir kitose vietovėse. Savo tyrimų rezultatus jis skelbė vietos spaudoje, [[Sankt Peterburgas|Peterburgo]], [[Maskva|Maskvos]] ir [[Lenkija|Lenkijos]] žurnaluose.
 
* [[1856]] m. [[gruodžio 22]] d. jis buvo patvirtintas [[Rusijos imperija|Rusijos]] Imperatoriškosios archeologijos draugijos nariu korespondentu, [[1857]] m. [[vasario 27]] d. - Rusijos geografijos draugijos tikruoju nariu, o tų metų [[balandžio 24]] d. - Peterburgo viešosios bibliotekos garbės korespondentu.
 
Mirė Krokuvoje [[1886]] m. [[lapkričio 23]] d. nepalikęs įpėdinių. Palaidotas vienose Krokuvos kapinėse. Antkapyje, be biografinių žinių, įrašyta, kad čia ilsisi Lietuvos praeities tyrėjas.
 
=== Publicistinė veikla ===
* [[1843]] m. ėmėsi pats leisti Vilniuje visuomeninį literatūrinį almanachą, pavadintą [[pagonys|pagonių]] dievaičio vardu – „Radegast“ (T. Gliuksbergo spaustuvė). Redaktoriaus tikslas – paremti Vilniaus lenkų teatrą, tačiau vieni skaitytojai laikraštį sutiko palankiai, kiti ne, todėl išėjo tik vienas numeris.
 
* [[1844]] m.- [[1845]] m. Kirkoras [[Sankt Peterburgas|Peterburge]] parengė „Viktoro Kažinskio dainyną“ („Spiewnik{{pl|„Śpiewnik Wiktora Kazinskiego“Katyńskiego“}}. Iš Peterburgo įspūdžius siųsdavo J. I. Kraševskio Vilniuje leidžiamam laikraščiui „Athenaeum“.
 
* [[1845]] m.– [[1846]] m. m. Vilniuje leido literatūrinio pobūdžio straipsnių rinkinį „Intelektualiniai atsiminimai“ („Pamietniki„{{pl|Pamiętniki umyslowe“umysłowe}}“).
 
A. H. Kirkoras bandė leisti laikraštį [[Odesa|Odesoje]], nes tikėjosi ten lengviau gauti leidimą. Jį gavo, tačiau liepta spausdinti [[rusų kalba]], todėl Kirkoras nesutiko ir laikraščio nebeleido.
 
* Apie [[archeologija|archeologinius]] darbus nuo [[1850]] m. siuntė daugiausia straipsnių į Peterburgo žurnalus. Jo straipsnis „Apie gotikinės Trakų ežero pilies griuvėsius" buvo išspausdintas 1852 m. žurnalo {{rus|„Северная пчела"}} 244 numeryje, straipsnis „Vilniaus gubernijos etnografinė apžvalga" - 1853 m. leidinio {{rus|„Этнографический сборник"}} III tome ir daug kitų.
 
* Įsteigus Laikinąją archeologijos komisiją, A. H. Kirkoras pasiryžo Vilniuje leisti mokslo ir literatūros laikraštį „Pogon{{pl|„Pogoń Litwy“}} („Lietuvos Vytis“), bet [[cenzūra]] uždraudė. [[1857]] m. buvo planuojama leisti „Vilniaus literatūros savaitraštį“ ({{pl|„Tygodnik Literacki Wilenski“Wileński“}}),kuriame turėjo būti penki skyriai: grožinė literatūra, mokslas ir menas, žemės ūkis ir pramonė, kritika ir bibliografija, korespondencijos ir įvairenybės bet išvakarėse ir jo leidimas buvo atšauktas. Tada iš esmės tas pats laikraštis leistas kitu pavadinimu: {{pl|„Teka Wilenska“Wileńska“}} – „Vilniaus aplankas“, ėjo [[1857]] m.– [[1858]] m., pasirodė 6 tomai. Kirkoras pakvietė bendradarbiauti Vilniaus krašto literatus, rašyta [[menas|meno]], [[Lietuvos istorija|Lietuvos istorijos]], archeologijos klausimais. Trečiame tome pasirodė Kirkoro straipsnis apie Vilnių ir jo gyventojus. [[1858]] m. vien prenumeratoriams išsiųsta 1248 egz. Po pusantrų metų leidinys uždraustas, be kitų motyvų, [[redakcija]] apkaltinta, kad bendradarbiauti buvo kviečiamas buvęs VU profesorius istorikas [[FilomataiJoachimas Lelevelis|J. Lelevelis]], tuo metu gyvenęs [[Briuselis|Briuselyje]].
 
* [[1858]] m. [[rugsėjo 6]] d. turėjo į Vilnių atvykti neseniai pradėjęs valdyti caras [[Aleksandras II]]. Ta proga Vilniaus archeologijos komisija išleido 150 egz. tiražu menišką albumą su dedikacija: „Šviesiausiojo caro Aleksandro II buvimo Vilniuje 1858 m. rugsėjo 6 ir 7 d. proga". Rengiant jį, daugiausia padirbėjo Kirkoras. Į albumą buvo įdėtas straipsnis, pavadintas „Vilniaus miesto istorijos ir statistikos bruožai". Trečioje albumo dalyje buvo straipsnis rasų kalba „Pasivaikščiojimai po Vilnių", kuris jau [[1856]] m. buvo išleistas lenkiškai atskira knyga. Tai buvo pirmas vadovas po Vilnių rusų kalba.
* [[1859]] m. pab. – [[1865]] m. A. H. Kirkoras dirbo tuo metu valstybinio lenkų ir rusų kalba ėjusio laikraščio „Kurier Wilenski“ ir „Wilenskij Westnik“ redaktoriumi, subūrė žymius krašto mokslininkus, literatus, atsirado skyreliai [[vokiečių kalba|vokiečių]], [[prancūzų kalba|prancūzų]], [[anglų kalba|anglų kalbomis]], prenumeratorių vis daugėjo, [[1861]] m. jų buvo 3205. [[1863]] m., prasidėjus sukilimui, laikraštis imtas leisti tris kartus per savaitę, jame turėjo būti spausdinami valdžios įsakymai, potvarkiai ir gąsdinimai, o už tokius rašinius daugiausiai buvo kaltinamas [[redaktorius]]. [[1863]] m. [[06 05]] išspausdintas paklusnumo carui aktą, todėl redaktorius sulaukė sukilėlių pykčio ir grasinimų.
[[vaizdas:Kirkor Przechadzki 1859.jpg|thumb|150px|rigth|Przewodnik po Wilnie i jego okolicach z wykazaniem najbliższych stacyj kolei żelaznych. Wydanie trzecie podług wydania w r. 1880 przedrukowano. Wilno, 1889. Titulinis lapas.]]
 
* [[1859]] m. pab. – [[1865]] m. A. H. Kirkoras dirbo tuo metu valstybinio lenkų ir rusų kalba ėjusio laikraščio {{pl|„Kurier Wilenski“}}, ir {{pl|„Wilenskij Westnik“}} ir savaitraščio {{pl|„Kurier Litewski“}} redaktoriumi, subūrė žymius krašto mokslininkus, literatus, atsirado skyreliai [[vokiečių kalba|vokiečių]], [[prancūzų kalba|prancūzų]], [[anglų kalba|anglų kalbomis]], prenumeratorių vis daugėjo, [[1861]] m. jų buvo 3205. [[1863]] m., prasidėjus sukilimui, laikraštis imtas leisti tris kartus per savaitę, jame turėjo būti spausdinami valdžios įsakymai, potvarkiai ir gąsdinimai, o už tokius rašinius daugiausiai buvo kaltinamas [[redaktorius]]. [[1863]] m. [[06 05]] išspausdintas paklusnumo carui aktą, todėl redaktorius sulaukė sukilėlių pykčio ir grasinimų.
* [[1862]] m. cenzoriai ėmė griežčiau kontroliuoti spaudą (prieš sukilimą). [[1864]] m. [[Michailas Muravjovas|Muravjovo]] draudimas spausdinti lietuviškus raštus [[Lotynų abėcėlė|lotyniškais rašmenimis]] pagreitino lietuvių, ypač Vilniaus krašto, nutautėjimą. [[1865]] m. Kirkoras nebeteko teisės leisti laikraštį, tad [[1867]] m. išvyko iš Vilniaus, kuriame pragyveno su pertraukomis 34 metus.
 
* [[1862]] m. cenzoriai ėmė griežčiau kontroliuoti spaudą (prieš sukilimą). [[1864]] m. [[birželio 5]] d. [[Michailas Muravjovas|Muravjovo]] draudimas spausdinti lietuviškus raštus [[Lotynų abėcėlė|lotyniškais rašmenimis]] pagreitino lietuvių, ypač Vilniaus krašto, nutautėjimą. [[1865]] m. Kirkoras nebeteko teisės leisti laikraštį, tad [[1867]] m. išvyko iš Vilniaus, kuriame pragyveno su pertraukomis 34 metus.
* Išvykęs iš Vilniaus, Kirkoras Peterburge kurį laiką prisidėjo prie laikraščio „Novoje vremia“ leidybos, kurio redaktoriai norėjo veikti rusų visuomenę lenkams palankia linkme, bet nieko gero neišėjo. Laikraštis ėjo [[1868]] m.– [[1917]] m., redaktoriai nuolat keitėsi.
 
* Išvykęs iš Vilniaus, Kirkoras Peterburge kurį laiką prisidėjo prie laikraščio „Novoje{{rus|„Новое vremia“время“}} leidybos, kurio redaktoriai norėjo veikti rusų visuomenę lenkams palankia linkme, bet nieko gero neišėjo. Laikraštis ėjo [[1868]] m.– [[1917]] m., redaktoriai nuolat keitėsi.
Vėliau Kirkoras dirbo Krokuvoje, ėmėsi archeologinių tyrinėjimų, apie juos skelbė straipsnius spaudoje.
 
Vėliau Kirkoras dirbo Mokslų akademijoje Krokuvoje, ėmėsi archeologinių tyrinėjimų, apie juos skelbė straipsnius spaudoje.
* [[1882]] m. iliustruotame ir puošniame leidinyje rusų kalba „Žyvopisnaja Rosija“, kuriame pasakojama apie [[Baltarusija|Baltarusiją]] ir Lietuvą, 18 skyrių buvo rašyta Kirkoro. Oficialioji to meto spauda priekaištavo dėl tendencingumo. Nors apybraižos buvo parašytos rusiškai, bet jomis siekiama [[rusai|rusams]] nepageidautinų tikslų. Imperijos valdantieji sluoksniai teisingai pajuto, kad A. H. Kirkoras, kryptingai parinkdamas medžiagą ir ją aprašydamas, priešinasi pastangoms išbraukti Lietuvą iš istorijos ir paversti ją Vakarų Rusijos dalimi.
 
* [[1882]] m. iliustruotame ir puošniame leidinyje rusų kalba „Žyvopisnaja{{rus|„Живописная Rosija“Россия“}}, kuriame pasakojama apie [[Baltarusija|Baltarusiją]] ir Lietuvą, 18 skyrių buvo rašyta Kirkoro. Oficialioji to meto spauda priekaištavo dėl tendencingumo. Nors apybraižos buvo parašytos rusiškai, bet jomis siekiama [[rusai|rusams]] nepageidautinų tikslų. Imperijos valdantieji sluoksniai teisingai pajuto, kad A. H. Kirkoras, kryptingai parinkdamas medžiagą ir ją aprašydamas, priešinasi pastangoms išbraukti Lietuvą iš istorijos ir paversti ją Vakarų Rusijos dalimi.
 
=== Leidybinė veikla ===
[[1859]] m. Kirkoras įsigijo spaustuvę [[Vilnius|Vilniuje]], ir, kad galėtų ją išlaikyti, įsteigė bendrovę su indėliais. Šiam sumanymui pritarė daugelis turtingų kultūros rėmėjų: [[Pliateriai]], [[Tiškevičiai]].
 
Didelę paramą siūlė ir lietuvių švietėjas M. Akelaitis, žadėjęs šioje spaustuvėje spausdinti 5000-20000 knygelių [[lietuvių kalba]], lietuvių – lenkų, lenkų – lietuvių žodynus, lietuvių kalbos [[gramatika|gramatiką]]. Jis prašė pasirūpinti [[Lietuvių abėcėlė|lietuviškais spaudmenimis]]. Spaustuvės uždavinys buvo leisti lengvo turinio knygeles Lietuvos žmonėms. Tačiau bendrovė po poros metų iširo, savininkas liko vienas.
Už M. Akelaičio surinktus pinigus išspausdintos 5 brošiūros lietuvių kalba: „Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąsis“, „Tėve mūsų, malda Viešpaties Išganytojaus“ „Naujas žemaitiškas elementorius“, V. Juzumo „Lietuviškas elementorius“.
 
Caro valdžiai uždraudus lietuviškus raštus [[Lotynų abėcėlė|lotyniškais rašmenimis]], šioje spaustuvėje išleista pirmoji knyga [[Kirilica|rusiškais rašmenimis]] – tai S. Mikuckio „Abėcėlė žemaitiškai lietuviška“. Per visą laikotarpį [[1859]] m.– [[1867]] m., išleista 120 knygų ir brošiūrų. Lietuvių kalba buvo išleisti du A. H. Kirkoro darbai: [[1885]] m. -„Vytautas, dydis Lietuvos kunigaikštis" apieir 10[[1898]] lietuviųm. kalba- „Kapai didžiųjų kunigaikščių ir karalių Vilniuje".
 
== Išnašos ==
{{ref}}
== Šaltiniai ==
Adomas Honoris Kirkoras, „Pasivaikščiojimai po Vilnių“ [[Vilnius]], Mintis, [[2012]] m. ISBN 978-5-417-01035-4
 
[[Kategorija:Lietuvos publicistai|Kirkoras, Adomas Honoris]]
1 676

pakeitimai