Kinematografija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Tai [[menas]] glaudžiai susijęs su [[fotografija]], kada kamera ir scenos elementai gali būti judantys, tačiau atsiranda daug papildomų techninių sunkumų, bet ir kūrybinių galimybių.

== Istorija ==

Kinematografija - – unikali meno[[kino formapramonė]]s kurti[[menas|meno]] judantiems vaizdamsforma. Vaizdų ryškinimas ant šviesai jautrių elementų pradėtas XIX amžiaus pradžioje<ref>http://photoclub.canadiangeographic.ca/blogs/close-ups/archive/2008/09/12/timeline-the-evolution-of-the-camera.aspx</ref>, kuris pareikalavo naujų fotografijos formų ir naujų estetinių metodų.

Judančių paveikslėlių atsiradimo pradžioje, kinematografas būdavo ir [[režisierius]], ir asmuo fiziškai valdantis kino kamerą. MenoVystantis meno formoms ir technologijoms vystantantis režisierius ir kameros [[kino operatorius|operatoriaus]] tapo dviem atskirom profesijom. Laikui bėgant tobulėjo optinės technologijos, atsirado tokios naujos technologijos kaip spalvota [[fotojuosta]] ar platus ekranas, kartu su jomis buvo išrastas dirbtinis apšvietimas ir greitesnės (šviesai jautresnės) fotojuostos. Šie technologiniai kinematografijos aspektai pareikalavo atskiro šios srities specialisto.

Kinematografija buvo labai svarbi [[nebylusis kinas|nebylioji kino]] eros metu - – jokių garsų išskyrus foninę [[muzika|muziką]], jokių [[dialogas|dialogų]] - – filmai priklausė tik nuo apšvietimo, vaidybos ir pastatymo.

[[1919]] metais, Hollywood[[Holivudas|Holivude]], naujojoje judančių vaizdų sostinėje, susiformavo viena pirmųjų (ir vis dar egzistuojanti) mainų visuomenė - – Amerikos kinematografininkų bendruomenė (angl. ''American Society of Sinematographers (ASC)''), kuri stebėjo kinematografo indėlį į judančių vaizdų kūrimo meną ir mokslą. Panašios mainų asociacijos buvo įkurtos ir kitose valstybėse.

ASC apibrėžia kinematografiją kaip: kūrybišką ir interpretuojamą procesą, kuris kulminuoja ne kaip paprastas įvykio fiksavimas, bet kaip originalus autoriaus darbas. Kinematografija nėra fotografijos subkategorija, atvirkščiai, fotografija tėra vienas iš amatų, kuriuos kinematografas pasitelkia papildomai kartu su kitomis fizinėmis, organizacinėmis, vadybinėmis, interpretuojamomis ir vaizdą manipuliuojančiomis technikomis, kad sukurtų vieną nuoseklų procesą.<ref>{{cite book

Kinematografija prasideda ties kino juostų ritiniais ar skaitmeniniais [[vaizdo sensorius|vaizdo sensoriais]]. Platų galimų kino juostų pasirinkimą leido pažanga kino juostų emulsijoje ir grūdų struktūroje. Vienas pirmųjų sprendimų ruošiant tipinį [[XX amžius|XX a.]] kino filmą buvo kino juostos pasirinkimas.

Be kino juostos dydžio pasirinkimo – -[[8 mm kino juosta|8 mm]] (megėjiška), [[16 mm kino juosta|16 mm]] (pusiau profesionali), [[35 mm kino juosta|35 mm.]] (profesionali) ir [[65 mm kino juosta|65 mm]] (epinė fotografija, retai naudojama, tik per ypatingus renginius) - – kinematografas turi pasirinkimą iš [[diapozityvas|atvirkštinio]] (kuris, kuomet išryškintas, sukuria teigiamą vaizdą) ir negatyvaus formatų, kartu su plačiu kino juostų greičių pasirinkimu (priklausomai nuo jautrumo šviesai) nuo ISO 50 (lėtas, mažiausiai jautrus šviesai) iki 800 (itin greitas, ypatingai jautrus šviesai) ir skirtingų atsakų spalvai (žemas [[spalvų sotis|sotis]], aukštas sotis) ir kontrasto (įvairūs lygiai tarp gynaigrynai juodos (jokio išlaikymo) ir grynai baltos (visiškas perlaikymas).

Pažanga ir patikslinimai praktiškai visuose kino juostų dydžiuose sukūrė "super"„super“ formatus, kur vieta vienam kadrui įrašyti yra išplėsta, nors fizinis kino juostos dydis pasiliko tas pats. [[Super 8  mm]], Super 16  mm ir [[Super 35  mm]] visi šie formatai panaudojo daugiau vietos vaizdams nei įprastos ne "Super"„Super“ kino juostos.

Kino juostų laboratorijų naudojamos technikos [[kino juostos apdorojimas|kino juostos apdorojimui]] taip pat gali pasiūlyti ženklią variaciją kuriamam vaizdui, kontroliuojant temperatūrą, varijuojant trukme, kuria kino juosta yra mirkoma proceso chemikaluose ar praleidžiant kai kuriuos cheminius procesus (ar dalinai praleidžaintpraleidžiant juos visus). Kinematografas pasinaudojęs minėtomis technikomis laboratorijoje gali išgauti labai skirtingus vaizdus iš vienos kino juostos. Technikos, kurios gali būti panaudotos, tai stūmimo procesas, balinimo apėjimas ir tarp dorojimas.

[[XXI a.|XXI]] amžiaus darbai daugiausiai naudojasi [[skaitmeninė kinematografija|skaitmenine kinematografija]] ir nenaudoja jokių kino juostų, tačiau pačios kameros gali būti pritaikytos tokiais būdais, kurie pralenkia konkrečios kino juostos galimybes. Skaitmeninė kinematografija gali suteikti įvairius spalvos jautrumo, vaizdo kontrasto, šviesos jautrumo ir kitas variavimo galimybes. Viena kamera gali pasiekti skiritngųskirtingų emulsijų visas skirtingas išvaizdas. Vis dėlto, smarkiai ginčijamasi, kuris metodas yrageriausiai geriausiastinko įrašytivaizdo vaizduoįrašymui. Skaitmeninių vaizdų patikslinimai (ISO, kontrastas ir t. t.) yra paleidžiami įvertinant tuos pačius patikslinimus, kurie užimtų vietą jeigu tikra kino juosta būtų panaudota, tuo pačiu yra pažeidžiamas kamerų sensorių dizainerių įvairių kino išteklių ir vaizdo reguliavimo parametrų suvokimas.

[[Filtras (fotografija)|Filtrai]], tokie kaip difuzijos ar spalvos efekto yra plačiai naudojami išplėsti nuotaikai ar dramatiškiems efektams. Daugelis fotografinių filtrų yra padaryti iš dviejų dalių optinių stiklų suklijuotų kartu su kažkokios formos paveikslėliu ar šviesos manipuliavimo medžiaga tarp stiklų. Spalvų filtrai, tai permatomos spalvos terpė suspausta tarp dviejų optinio stiklo plokščių. Spalvos filtrai blokuoja konkrečias spalvų [[bangos ilgis|bangas]] ar šviesą patenkančią į kino juostą. Kino juosta į tai reaguoja labai jautriai, kur mėlynas filtras neleidžia raudonai, oranžinei ir geltonai šviesoms patekti ant kino jusotosjuostos, taip sukurdamas mėlyną atspalvį ant kino juostos. Juodai baltoje fotografijoje, šviesos filtrai naudojami jautrumui; pavyzdžiui, geltonas filtras, kuris nukerta mėlynos šviesos bangas tam, kad patamsinti dienos šviesą (eliminuojant mėlyną šviesą iš kino juostos, tai iš esmės smarkiai išeksponuoja daugiausiai mėlyną dangų), kol neliečia žmogaus kūno spalvos tono. Tam tikri kinematografai, kaip Chirstopher Doyle yra gerai žinomi dėl savo inovatyvių filtrų panaudojimų. Filtrai gali būti panaudoti prieš objektyvą ar, kai kuriais atvejais, už objektyvo skirtingiems efektams išgauti.

=== LęšiaiObjektyvai ===

Lęšiai[[Objektyvas|Objektyvai]] gali būti prijungti prie kameros, kad suteiktų tam tikrą išvaizdą, jausmą ar efektą su fokusu, spalva ir t. t.

Kaip ir žmogaus akis, kamera kuria [[perspektyva|perspektyvą]], bei erdvines sąsajas su pasauliu. Tačiau žmogaus akis negali parinkti skirtingų objektyvų skirtingiems tikslams, priešingai negu kinematografas valdantis kamerą. [[Židinio nuotilis|Židinio nuotolio]] variacija yra vienas iš pagrindinių pranašumų prieš akį. LęšioObjektyvo židinio nuotolis nustato [[žiūrėjimo kampas|žiūrėjimo kampą]] ir [[matymo laukas|matymo lauką]]. Kinematografai turi galimybę pasirinkti vieną iš daugelio [[plataus kampo objektyvas|plataus kampo]], "normalių"„normalių“ ir didelio židinio nuotolio lęšiųobjektyvų, taip pat ir iš [[makro fotografija|makro]] ir kitų specialiųjų efektų lešiųobjektyvų sistemų, tokių kaip "''borescope"'' lęšiaiobjektyvai. Plataus kampo lėšiaiobjektyvai turi trumpą židinio nuotolį ir erdvinius nuotolius padaro labiau suprantamus. Asmuo esantis tam tikram atstume parodomas daug mažesnis, o objektai priekyje dunksos dideli. Iš kitos pusės, ilgo židinio nuotolio lęšiaiobjektyvai vaizduodami toli esančius objektus arti vienas kito sumažina išpūtimą, bei suplokština perspektyvą. Skirtumai tarp perspektyvos atvaizdavimo atsiranda ne dėl židinio nuotolio ilgio, o dėl atstumo tarp subjektų ir kameros. Taigi, skirtingų židinių nuotolių panaudojimas kartu su skirtingais kameros atsumaiatstumais iki subjekto sukuria skirtingą atvaizdavimą. Paliekant tą pačią kameros poziciją ir Keičiantkeičiant tik židinio nuotolį nepaveikiama perspektyva, pasikeičia tik žiūrėjimo kampas. [[Priartinantis objektyvas|Priartinantys lęšiaiobjektyvai]] leidžia kameros operatoriui keisti jų židinio nuotolius vaizdo fiksavimo metu kartu arba greitai tarp vaizdo įrašymų pastatymo. Pirminiai[[Fiksuotas lęšiaiobjektyvas|Fiksuoti objektyvai]] siūlo geresnę optinę kokybę, yra greitesni (didesni diafragmos atvėrimai, naudojama esant mažesniam šviesos kiekiui) nei priartinantys lęšiaiobjektyvai, jie dažnai pasitelkiami profesionalioje kinematografijoje vietoje priartinančių lėšiųobjektyvų. Tam tikros scenos ar netgi filmo kūrimo tipai gali pareikalauti priartinančių lęšiųobjektyvų dėl greičio ar paprastesnio vartojimo, taip pat kadrams įtraukiantiems priartinantį judesį.

Kaip fotografijoje, vaizdo išlaikymo kontrolė pasiekiama kontroliuojant lęšioobjektyvo [[Diafragma (fotografija)|angos atvėrimo]] kiekį. Tam, kad kinematografas neprarastų šviesos dėl stiklo ir tai nepaveiktų išlaikymo kontrolės, reikia, kad visi lęšiaiobjektyvai būtų su [[F skaičius|T-stop]], o ne [[F skaičius|f-stop]]. Angos atvėrimo kiekio pasirinkimas taip pat paveikia atvaizdo kokybękokybės nukrypimus ir lauko gylį.

=== LaukoRyškumo gylis ir fokusas ===

ŽinioŽidinio nuotolis ir diafragmos anga paveikia scenos lauko[[ryškumo gylis|ryškumo gylį]], t. y. kiek antras, vidurinis ir priekinis planai bus vaizduojami "priimtiname„priimtiname fokuse"fokuse“ (tik viena konkreti vaizdo plokštuma yra tiksliame [[židinys (optika)|fokuse]]) ant juostos ar video jutiklio. LaukoRyškio gylis (nemaišyti su [[židinio gylis|fokuso gyliu]]) yra nustatomas angos dydžio ir židinio atstumo. Didelis ar gilus laukoryškio gylis yra sugeneruotas naudojant taškinį fokusavimą per labai mažą rainelės angą, o nedidelis ar negilus laukoryškio gylis pasiekiamas fokusuojant arčiau prie objektyvo per didelę (atvirą) rainelės angą. LaukoRyškio gylis taip pat yra reglamentuotas formato dydžiu - – jeigu svarstoma matymo erdvė ir matymo kampas, mažesnis atvaizdas reikalauja trumpesnio židinio nuotolio, kad išlaikytų tą patį matymo lauką. Taip pat, kuo mažesnis atvaizdas, tuo daugiau laukoryškio gylio pasikiamapasiekiama tam pačiam matymo laukui. Taigi, esant tam pačiam matymo laukui 70  mm turi mažesnį lauko gylį nei 35  mm, o 16  mm daugiau nei 35  mm, video kameros turi dar daugiau nei 16  mm. Viena iš problemų video kamerose - – videografai bando emuliutiemuliuoti 35  mm juostos atvaizdus, tam jiesjiems tenka pasitelkti specialius prietaisus, kurie sumažina laukoryškio gylį.

Filme "„[[Pilietis Keinas" (1941 m. filmas)|Pilietis Keinas]]“ (1941 m.), kinematografas Gegg Toland ir režisierius [[Orson Welles]] panaudojo glaudesnes angas, kad sukurtų itin didelius laukoryškio gylius scenose, vaizduojančiose pirmo ir antro plano pastatymus, aštriame fokuse. Tokia praktika žinoma kaip gilus fokusas. Gilus fokusas tapo populiariu kinematografiniu prietaisu nuo [[1940]] m. iki pat Hollywood[[Holivudas|Holivudo]] atsiradimo. Šių laikų mados diktuoja negilų fokusą.

=== Vaizdo proporcijossantykis ir rėminimaskadravimas ===

[[Vaizdo proporcijossantykis]], tai santykis tarp vaizdo aukščio ir pločio proporcijos. JosJis gali būti išreikštos kaipišreikštas dviejų sveikųjų skaičių proporcijasantykiu, pvz., 4:3 arba dešimtainiu formatu, tokiu kaip 1.33:1 arba tiesiog 1.33.

SkirtingosSkirtingas proporcijossantykis suteikia atvaizdui skirtingus estetinius efektus. Vaizdo proporcijųsantykio standartai pastebimai kito laikui bėgant.

Nebyliojo kino eros metu, vaizdo proporcijossantykis plačiai kito, nuo 1:1 kvadrato iki pat 4:1 ypatingai plataus ekrano ''Polyvision''. Tačiau nuo 1910XX a. pirmojo dešimtmečio, nebyliojo kino vaizdai pagrinde apsistojo ties 4:3 proporcijomissantykiu (1.33). Pristačius garsą ant kino juostos sumažėjo vaizdo proporcijossantykio duodamos vietos garso juostai. [[1932]] m. naujas standartas buvo pristatytas – -akademinis akademijos proporcijosvaizdo -santykis – 1.37, storinant kadro juostą.

Metai iš metų, integruoti kinematografai buvo apriboti akademinėmisakademiniais proporcijomisvaizdo santykiais, tačiau 19506-ojo dešimtmečio, dėka Cinerama populiarumo, plačiaekranėsplačiaekranis vaizdo proporcijossantykis buvo pristatytospristatytas tam, kad susigrąžinti auditorijas į kino teatrus ir atplėšti jas nuo televizorių ekranų. Šie nauji plačiaekraniai formatai pateikė kinematografams platesnį kadrą savo vaizdų komponavimui.

Daugelis fotografinių sistemų buvo išrasta ir utilizuota 19506-ajame dešimtmetyje tam, kad sukurti plačiaekranius filmus, tačiau vienas procesas dominuoja kino juostoje dar ir šiandien, tai [[anamorfinis formatas|anamorfinis]] procesas, kuris optiškai suspaudžia vaizdą į fotografiją dvigubai.

Pirmasis dažniausiai naudotas anamorfinis formatas buvo [[CinemaScope]], kuris rėmėsi 2.35 vaizdo proporcijomissantykiu, nors originaliosoriginalus buvo 2.55. CinemaScope buvo naudojamas nuo [[1953]] iki [[1967 ]] m., tačiau dėl techninių nesklandumų dizaine ir dar dėl to, kad autorinės teisės priklausė Fox, keletas trečiųjų šalių kompanijų, vedamų „[[Panavision]]“ techninių patobulinimų 19506-ajame dešimtmetyje, dabar dominuoja anamorfinių lęšiųobjektyvų rinkoje.

Pakeitimai SMPTE projekcijos standartuose pakeitė projektuojamasprojektuojamą proporcijasvaizdo santykį iš 2.35 į 2.39, nors tai nepakeitė fotografinių anamorfinių standartų; Visivisi pakeitimai liečiantys vaizdo proporcijas anamorfinės 35  mm fotografijos vaizdo santykį yra specifiniai kameraikameros ar projektoriaus vartų dydžiams, o ne optinei sistemai.

Po plačiųjų„plačiaekranių ekranųkovų“ kovų6-ajame 1950 metaisdešimtmetyje, judančių vaizdų industrija apsistojo ties 1.85 standartu kino teatrų projekcijai Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Tai apkarpyta 1.37 versija. Europa ir Azija iš pradžių apsistojo ties 1.66, nors 1.85 buvo smarkiai perpildęs rinką pastaraisiaipastaraisiais dešimtmečiais. Tam tikras epinis ar nuotykių filmas utilizavo anamorfinį 2.39.

1990,Dešimtajame dešimtmetyje su [[aukštos raiškos vaizdas|aukštos raiškos vaizdo]] atsiradimu, televizijos inžinieriai sukūrė 1.78 (16:9) proporcijasvaizdo santykį, kaip matematinį kompromisą tarp kino teatro standarto 1.85 ir televizijos 1.33, kadangi nebuvo praktiška eksplotuotieksploatuoti tradicinį [[CRT]] televizijos vamzdį su pločiu 1.85. Iki tol niekas niekuomet nebuvo sukurta 1.78 formatu. Šiandien tai standartas aukštos raiškos vaizdui ir plačiaekranei televizijai. Kai kurie kino filmai dabar filmuojami naudojantis [[HDTV]] kameromis.

Šviesa būtina sukurti vaizdo išlaikymui ant kino juostos ar ant skaitmeninio jutiklio (CCD ir pan.). Apšvietimo menas kinematografijokinematografijoje yra už bazidnėsbazinės ekspozicijos, tačiau, įįeina vizualinio istorijos pasakojimo esmę. Apšvietimas dalyvauja svarbiam emociniam auditorijos atsakui. Kaip kartą režisierius Sahin Michael Derun sakė: "Skirtumas„Skirtumas tarp porno ir erotikos yra apšvietimas"apšvietimas“, papraščiausiaipaprasčiausiai pabrėždamas apšvietimo svarbą kinematografijoje.

Daugelis kamerų taip pat gali būti laikomos rankose, t. y. laikoma operatoriaus rankose, kuris veiksmo fiksavimo metu gali judinti iš vienos pozicijos į kitą. PersonalasAsmeninės stabilizuojantis[[vaizdo platformasstabilizacija|vaizdą stabilizuojančios]] platformos atsirado 1970vėlyvajame per8-ajame XX a. dešimtmetyje, Garrett Brown pristačius savo išradimą, kuris vėliau tapo žinomas dėlkaip [[Steadicam]]. Steadicam tai kūno įrenginys ir stabilizavimo ranka, kuri palaiko kamerą izoliuodama ją nuo operatoriaus kūno judesių. Po to, kai Steadicam patentas nustojo galioti, ankstyvaisiaisankstyvajame 199010-ajame dešimtemtyje daugelis kompanijų pradėjo gaminti savo personalinius kameros stabilizatorius.

Pirmieji [[specialieji efektai]] kine buvo sukurti filmavimo metu. Jie vadinami efektais "kadre"„kadre“. Vėliau buvo sukurti optiniai ir skaitmeniniai efektai, kad montuotojai ir vizualiųjų efektų menininkai galėtų kontroliuoti procesą manipuliuodami juosta post-produkcijoje.

Judantys paveikslėliai auditorijai rodomi pastoviu greičiu. Kino teatre - – 24 [[kadrai per sekundę]], amerikietiškojeamerikietiškame [[NTSC]] televizijojetelevizijos -formate – 29.,97 kadrų per sekundę, Europietiškojeeuropietiškajame [[PAL]] televizijojetelevizijos -formate – 25 kadrai per sekundę, šie rodymo greičiai nesikeičia.

Pavyzdžiui, [[time-lapse fotografija]] kuriama išlaikant vaizdą itin ilgai. Jeigu kinematografas nustatys kamerą išlaikyti vieną kadrą keturias valandas, o medžiaga bus projektuojama 24 kadrų per sekundę greičiu, tai keturių valandų įvykį parodyti užtruks 10 sekundžių, tokiu būdu galima 24 val. parodyti per vieną minutę.

Atvirkštinis variantas būtų, jeigu vaizdas būtų įrašomas didesniais greičiais negu kad bus rodomas, to pasekoje gaunamas itin lėtas vaizdas (''[[slow motion]]''). Jeigu kinematografas įrašys asmenį neriantį į baseiną 96 kadrais per sekundę ir tą vaizdą rodysime 24 kadrėkadrų per sekundę greičiu, tai vaizdas truks 4 kart ilgiau negu pats užfiksuotas įvykis. Itin lėtas judesys, įrašant daug tūkstančių kadrų per sekundę gali parodyti vaizdus nematomus žmogaus akiai, tokius kaip skriejanti kulka ir panašiai.

Judančiuose paveikslėliuose laiko ir erdvės manipuliacija yra svarbus faktorius pasakojimo įrankiams. Juostelės montažo peržiūra vaidina daug didesnę rolę šioje manipuliacijoje, tačiau kadrų greičio parinkimas fotografijoje, taip pat yra svarbus faktorius kitnamakintamam laikui. Pavyzdžiui, filmas "„[[Modernūs laikai" (1936 filmas)|Modernūs laikai]]“ buvo nufilmuotas "tyliu18 kadrų per sek. greičiu, o rodytas 24 kadrų per sek. greičiu, kas sustiprino farso veiksmo įspūdį.

Filmų industrijoje, kinematografas atsakingas už techninius vaizdų aspektus (apšvietimas, lešiųobjektyvų parinkimas, kompozicija, išlaikymas, filtravimas, kino juostos parinkimas), tačiau glaudus darbas su [[režisierius|režisieriumi]] užtikrina, kad meninė [[estetika]] palaikys režisieriaus pasakojamos istorijos viziją. Kinematografai yra kameros vadai„galva“, grip'asoperatoriaus padėjėjai ir apšvietėjų komanda - – jų įrankiai, dėl šios priežasties jie dažnai vadinami fotografijos režisieriais.

Fotografijos režisieriai padaro daug kūrybinių ir interpretacinių sprendimų savo darbo metu, nuo pasiruošimo produkcijai iki post-produkcijos, kurie paveikia bendrą judančių atvaizdų jausmą ir išvaizdą. Daugelis šių sprendimų yra panašūs į tai, ką fotografui tenka pasižymėti fiksuojant atvaizdą: kinematografas kontroliuoja juostelės, lęšioobjektyvo židinio nuotolį, angos [[ekspozicija (fotografija)|išlaikymą]] ir fokuso parinkimą. Tačiau kinematografas turi laikiną aspektą, priešingai negu nejudančių atvaizdų fiksavimas. Kinematografui, kuris dažnai galėtų funkcionuoti kaip vienas asmuo dažnai tenka dirbti kartu su žmonių komanda, priešingai negu fotografui. Vis dėlto, kinematografo darbas įtraukia personalo vadybą ir logisitinįlogistinį organizavimą.

Tradiciškai, terminas "''kinematografija"'' reiškia darbą su judančių paveikslėlių juostos emulsija, tačiau dėl dabartinio skaitmeninės kinematografijos populiarumo tai daugiau sinonimas videografijai ir skaitmeniniam vaizdui.

Šiuolaikinis skaitmeninių vaizdų apdorojimas leidžia kardinaliai pakeisti originalų vaizdą. Tai leido atsirasti naujoms disciplinoms, kurios anksčiau buvo tik išskirtine kinematografo sritimi.