Frankų imperija: Skirtumas tarp puslapio versijų

66 pridėti baitai ,  prieš 8 metus
S
S (r2.7.3) (robotas Pridedama: eu:Frankoen Erresuma)
|atstovas2 =
}}
'''Frankų imperija''' ([[lotynų kalba|lot]]. ''Imperium Francorum'') - – istorinė valstybė Vakarų Europoje, kurią VIII-XVIII–X a. valdė [[frankai|frankų]] kilmės diduomenė. Dėl ją įkūrusios dinastijos dar vadinama '''Karolingų imperija'''. Oficialiai imperija dar buvo žinoma kaip '''Romos imperija''' ir skelbėsi [[Romos imperija|Romos imperijos]] paveldėtoja.
 
Labiausiai išsiplėtusi buvo IX a. pradžioje, kuomet imperija apėmė dabartinės Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Vokietijos, šiaurės Italijos teritorijas. Nuo 843  m. imperija buvo kelių neretai tarpusavyje kovojančių karalysčių konfederacija. Nepaisant to, ši konfederacija visada turėjo vieną bendrą imperatorių, vadinamą [[Šventosios Romos imperijos imperatorius|Romos imperatoriumi]].
 
Nėra vieningai priimta, ką galima laikyti Karolingų imperijos pradžios ir pabaigos data. Pradžios data vieni laiko [[Karolingai|Karolingų dinastijos]] atėjimą į valdžią 752  m., kiti - – Karolio Didžiojo valdymo pražią 768  m. arba jo karūnavimą 800  m. Imperijos pabaiga laikomos datos [[843]]  m. ([[Verdeno sutartis]]), [[888]]  m. ([[Karolis Storasis|Karolio Storojo]] mirtis), [[924]]  m. ([[Berengeris I|Berengerio I]] mirtis) arba [[962]]  m. ([[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] įkūrimas). Šiame straipsnyje apžvelgiamas laikotarpis nuo 768 iki 962  m.
 
== Karolio Didžiojo valdymas ==
{{main|Karolis Didysis}}
[[vaizdasVaizdas:Franks expansion.gif|thumb|left|Frankų imperijos ekspansija]]
[[768]]  m. mirus Pipinui, imperiją pasidalino jo sūnūs [[Karlomanas I|Karlomanas]] ir Karolis. Bet Karlomanas pasitraukė į vienuolyną ir netrukus mirė, o jo brolis tapo žinomas kaip [[Karolis Didysis]], galingas, intelektualus ir kukliai apsišvietęs valdovas, vėliau tapęs legenda Prancūzijoje ir Vokietijoje. jis atstatė lygų jėgos balansą tarp imperatoriaus ir popiežiaus.
 
[[772]]  m. jis nugalėjo saksus ir jų žemes vėl prijungė prie imperijos. Tuo metu krikščionių karaliai jėga atversdavo savo kaimynus pagonis į krikščionybę. Nuo VIII a. vidurio tarp saksų veikė frankų, airių ir anglų misionieriai, tad saksai priešinosi ne tik mėginimams juos atversti, bet ir greta vykusiems kariniams įsiveržimams. Pagrindinis Karolio oponentas tarp saksų Vidukindas priėmė krikštą kaip taikos sąlygą [[785]]  m., bet kiti saksų vadai toliau kovėsi. Po pergalės Verdene [[787]]  m. Karolis įsakė nužudyti tūkstančius pagonių karo belaisvių. Po kelių maištų saksai galutinai buvo nugalėti [[804]]  m. Tad Frankų imperija nusitęsė iki [[Elbė]]s. Kad efektyviau skleistų tarp saksų katalikybę, Karolis įkūrė [[Brėmenas|Bremeno]], [[Miunsteris|Miunsterio]], [[Paderbornas|Paderborno]] ir [[Osnabriukas|Osnabriuko]] vyskupystes.
 
[[773]]–[[774]]  m. frankai užkariavo lombardus ir įsitvirtino Šiaurės Italijoje. Karolis Didysis atnaujino aukas popiežiui ir tęsė jo apsaugą.
 
788  m. sukilo Tasilas, Bavarijos kunigaikštis. Sutriuškinęs maištą Karolis prijungė Bavariją. Tai smarkiai sumažino [[Agilolfingai|Agilolfingų]], Tasilo šeimos ir potencialių Karolio priešų, įtaką. 796  m. Frankų imperija išsiplėtė iki dabartinės Kroatijos ir Austrijos. Karolis Didysis buvo Vakarų krikščioniškojo pasaulio lyderis, o jo parama vienuolynams ir švietimui sukėlė Karolingų renesansą literatūroje. Be to buvo pastatyti dideli rūmai Achene, nutiesta daug kelių, iškasti kanalai.
 
[[800]]  m. Kalėdų dieną popiežius [[Leonas III]] karūnavo Karolį "Romėnų„Romėnų imperatoriumi"imperatoriumi“ Romoje per ceremoniją, kuri buvo siurprizas (Karolis nenorėjo būti skolingas Romos vyskupui). Tai buvo vienas iš daugelio simbolinių gestų, kuriais buvo rodomas popiežiaus palankumas frankų imperatoriui. Nors Karolis Didysis, gindamasis nuo Bizantijos pasipiktinimo, mėgo vadintis "imperatoriumi„imperatoriumi, frankų ir lombardų karaliumi"karaliumi“, ši ceremonija formaliai paskelbė Frankų imperiją Romos imperijos įpėdine (nors tik suklastoti dokumentai suteikė popiežiui teisę tai daryti), o tai sukėlė ilgus ginčus su Bizantija dėl romėnų vardo. Po pradinio protesto [[812]]  m. Bizantijos imperatorius [[Mykolas I Rangabėjus]] Karolį pripažino imperatoriumi. Karūnacija suteikė Karolingams pirmenybę frankų tarpe, [[962]]  m. [[Liudolfingai|Otonai]] atkūrė šį ryšį.
 
Karolis Didysis mirė [[814]]  m. [[sausio 28]] d. Achene.
 
== Padalinta imperija ==
===I padalinimas ir suvienijimas===
[[Vaizdas:Partage de l'Empire carolingien au Traité de Verdun en 843.JPG|300px|thumb|Karolingų imperijos padalinimas 843 m.: Raudona - Karolio II Plikagalvio valdos, Žalia - Lotaro I, Geltona - Liudviko II Vokiečio]]
Karolis Didysis turėjo keletą sūnų, bet tik vienas jį pergyveno. Tai [[Liudvikas I Pamaldusis]], kuris valdė visą imperiją. Bet ši situacija buvo atsitiktinė. Po jo mirties [[840]] m. įvyko trumpas pilietinis karas ir Karolio anūkai [[Verdeno sutartis|Verdeno sutartimi]] [[843]] m. padalino imperiją į tris dalis. Šis padalinimas iš esmės atkartojo jau seniau [[Frankų valstybė]]je egzistavusią praktiką atskiriems įpėdiniams valdyti skirtingas valstybės dalis, išrenkant vieną jų pagrindiniu valdovu.
 
=== I padalinimas ir suvienijimas ===
* [[Vidurio Frankų karalystė]] buvo trumpiausiai egzistavusi imperijos karalystė. Ją gavo vyriausias sūnus [[Lotaras I]], teoriškai tapęs imperatoriumi. jo valdytos žemės dabar priklauso [[Belgija]]i, Liuksemburgui, [[Olandija]]i, [[Šveicarija]]i, Rytų Prancūzijai ir Šiaurės Italijai. Iš karto po jo mirties 855 m. karalystė buvo padalinta į tris karalystes: [[Lotaringijos karalystė|Lotaringiją]], [[Italijos karalystė (viduramžiai)|Italiją]] ir [[Provanso karalystė|Provanso karalystę]]. [[Merseno sutartis]] [[870]] m. padalino Lotaringiją tarp Karolio II ir Liudviko II, tačiau 880 m. atkūrė ją kaip atskirą teritorinį vienetą. Iš Provanso karalystės vėliau išsivystė dvi - [[Aukštutinės Burgundijos karalystė]] ir [[Žemutinės Burgundijos karalystė]].
[[Vaizdas:Partage de l'Empire carolingien au Traité de Verdun en 843.JPG|300px|thumb|Karolingų imperijos padalinimas 843  m.: Raudona - – Karolio II Plikagalvio valdos, Žalia - – Lotaro I, Geltona - – Liudviko II Vokiečio]]
* [[Rytų Frankų karalystė]] buvo paveldėta antrojo sūnaus [[Liudvikas II Vokietis|Liudviko]]. Ši karalystė vėliau tapo Šventąja Romos imperija.
Karolis Didysis turėjo keletą sūnų, bet tik vienas jį pergyveno. Tai [[Liudvikas I Pamaldusis]], kuris valdė visą imperiją. Bet ši situacija buvo atsitiktinė. Po jo mirties [[840]]  m. įvyko trumpas pilietinis karas ir Karolio anūkai [[Verdeno sutartis|Verdeno sutartimi]] [[843]]  m. padalino imperiją į tris dalis. Šis padalinimas iš esmės atkartojo jau seniau [[Frankų valstybė]]je egzistavusią praktiką atskiriems įpėdiniams valdyti skirtingas valstybės dalis, išrenkant vieną jų pagrindiniu valdovu.
 
* [[Vidurio Frankų karalystė]] buvo trumpiausiai egzistavusi imperijos karalystė. Ją gavo vyriausias sūnus [[Lotaras I]], teoriškai tapęs imperatoriumi. jo valdytos žemės dabar priklauso [[Belgija]]i, Liuksemburgui, [[Olandija]]i, [[Šveicarija]]i, Rytų Prancūzijai ir Šiaurės Italijai. Iš karto po jo mirties 855  m. karalystė buvo padalinta į tris karalystes: [[Lotaringijos karalystė|Lotaringiją]], [[Italijos karalystė (viduramžiai)|Italiją]] ir [[Provanso karalystė|Provanso karalystę]]. [[Merseno sutartis]] [[870]]  m. padalino Lotaringiją tarp Karolio II ir Liudviko II, tačiau 880  m. atkūrė ją kaip atskirą teritorinį vienetą. Iš Provanso karalystės vėliau išsivystė dvi - – [[Aukštutinės Burgundijos karalystė]] ir [[Žemutinės Burgundijos karalystė]].
* [[Rytų Frankų karalystė]] buvo paveldėta antrojo sūnaus [[Liudvikas II Vokietis|Liudviko]]. Ši karalystė vėliau tapo Šventąja Romos imperija.
* [[Vakarų Frankų karalystė]] buvo paveldėta sūnaus [[Karolis II Plikagalvis|Karolio]]. Jo karalystė vėliau tapo Prancūzija. Įpėdinių sąrašas yra [[Sąrašas:Prancūzijos monarchai|čia]].
 
Po Lotaro I (843–855) imperatoriumi tapo Italijos karalius [[Liudvikas Italas]] (855–875), vėliau  – Vakarų Frankų karalius [[Karolis II Plikagalvis]] (875–877), galiausiai Rytų Frankų karalius [[Karolis III Storasis]] (877–888). Pasinaudojat dinastiniais ryšiais, [[884]]  m. [[gruodžio 12]] d. jis dar kartą suvienijo visą Frankų imperiją ir valdė ją iki 888  m.
 
=== II padalinimas ir suvienijimas ===
[[887]]  m. sukilo Karolio Storojo sūnėnas [[Arnulfas Karintietis]] ir pasiskelbė Rytų Frankų karaliumi ir Romos imperatoriumi. Karolis atsistatydino ir greitai mirė [[888]]  m. Tai lėmė pakartotinį imperijos suirimą: atsikūrė Vakarų Frankų, Lotaringijos, Italijos, Aukštutinės ir Žemutinės Burgundijos karalystės.
 
Atsikūrusiose karalystėse Karolingai palaipsniui neteko valdžios. Vakarų Frankų karalystėje 888  m. karaliumi irinktas [[Odas]], Paryžiaus grafas, kuris pradėjo [[Robertinai|Robertinų]] dinastiją. Nuo tada Robertinai nuolat kovojo dėl valdžios su Karolingais, kol galiausiai [[987]]  m. jų atšaka [[Kapetingai]] visiškai įsigalėjo kaip teisėti [[Prancūzijos karaliai]]. Aukštutinėje ir Žemutinėje Burgundijose į valdžią atėjo [[Velfai]] ir [[Bosonidai]]. Rytų Frankų karalystėje Karolingai valdžią prarado 911  m.: iš pradžių čia įsitvirtino [[Konradinai]], o vėliau  – [[Liudolfingai]] ir kitos dinastijos. Lotaringija savos dinastijos neturėjo, ir rinko savo karaliais arba Rytų frankų, arba Vakarų frankų karalius.
 
Šių procesų fone bendras imperatorius dar buvo renkamas, tačiau juo tendencingai galėjo tapti praktiškai tik Rytų Frankų karaliai. [[962]]  m. [[vasario 2]] d. įvykusi [[Imperatorius Otonas I|Otono I]] karūnacija žymi Šventosios Romos imperijos pradžią. Nuo X a. Rytų Frankija vadinama ''regnum Teutonicum'' (Teutonų karalystė, kitaip Vokietijos karalystė). Šventosios Romos imperatoriaus titulas naudojamas nuo [[Imperatorius Konradas II|Konrado II]] laikų.
 
== Literatūra ==
2 571

pakeitimas