Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

▲ Saltiniuotos pakrantės arba šusuma. Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – [[nendrė|nendrių]], [[meldas|meldų]], [[švendras|švendrų]] juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia [[higroskopinės samanos]], pvz., [[kiminas|kiminai]] (''Sphagnum'' spp.). Taip pat gali supelkėti [[pieva|pievos]], kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.