Feta: Skirtumas tarp puslapio versijų

Feta yra [[avisavies pienas|avių]] pieno]] sūris, nors vėlesniais laikais jam gaminti naudojama ir nedidelė dalis [[Naminėožkos ožkapienas|ožkų pieno]] pieno (iki 30 %). Jis yra [[sūryminis sūris]], – taigi, brandinamas sūryme keletą mėnesių. Pagamintas sūris neturi žievės, yra minkštos tekstūros, su skylutėmis. Skonis sūrus. Maksimali sūrio drėgmė yra 56 %, o minimalus riebumas – 43 %, rūgštumas varijuoja nuo 4.,4 iki 4.,6.

Šis sūris buvo minimas jau [[Bizantijos imperija|Bizantijos imperijoje]] ir tada vadintas '''''prosfatos''''' {{gr|πρόσφατος}}. Manoma, kad jis atsirado [[Kreta|Kretoje]], bet vėliau paplito visame Bizantijos imperijos areale. XV a. italai aiškiai aprašė jo gamybos technologiją, mirkant [[sūrymas|sūryme]]. Fetos pavadinimas Graikijoje paplito XVII a. ir atėjo iš [[Italų kalba|italų kalbos]] ''fetta'' („riekelė“).

2005 metais po 16 metų trukusių debatų Europos Sąjungos Aukščiausiame teisme pagaliau buvo pripažinta, kad „feta“ yra saugotinas tradicinis Graikijos produktas, ir jokiai kitai ES šaliai neleidžiama savo sūrių vadinti šiuo vardu, todėl kitose šalyse (Balkanuose, Vidurinėje Azijoje) tokio tipo sūriai vadinami skirtingai. Kai kuriose šalyse vadinamas tiesiog „sūriu“ ({{bg|сирене|sirene}}, {{sr|сир|sir}}, {{ka|ყველი|kveli}}), kitur – „baltu sūriu“ ({{mk|бело сирење|belo sirenje}}, {{tr|beyaz peynir}}, {{ar|gibna beyda}}). Taip pat žinomas kaip '''''djath''''' ([[Albanų virtuvė|Albanijoje]]), '''''brinza''''' ({{uk|бринза}}), '''''telemea''''' ({{ro|telemea}}). Izraelyje, Libane tiesiog žinomas kaip '''bulgariškas sūris'''.

* [http://www.7ravioli.com/feta/html Feta]