Frydrichas II Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 52:
[[1740]] m. [[spalio 20]] d. mirus imperatoriui Karoliui VI, Frydrichas II iš pradžių parėmė vadinamąją ''Pragmatinę sankciją'', garantavusią [[Austrija|Austrijos]] sosto paveldėjimą [[Marija Terezė|Marijai Terezei]], bet iškart pareiškė pretenziją į [[Silezija|Sileziją]] – vieną iš ekonomiškai stipriausių provincijų, kurios [[tekstilė]]s ir [[metalurgija|metalurgijos]] gaminiai duodavo apie 21 % [[Habsburgai|Habsburgų]] pajamų. Tai reiškė konflikto su Habsburgais provokavimą ir sąmoningą prohabsburgiškos Hohenzollernų orientacijos, kuri įsivyravo dar didžiojo kurfiursto [[Frydrichas Vilhelmas|Frydricho Vilhelmo]] laikais, nutraukimą. Pozicionuodamas savo nepriklausomumą nuo imperatoriaus, Frydrichas II pirmasis ([[1772]] m.) pasivadino ne „karaliumi Prūsijoje“ ({{De|König in Preußen}}), bet „Prūsijos karaliumi“ ({{De|König von Preußen}}).
Dviejų Silezijos karų metu [[1740]]–[[1742]] m. ir [[1744]]–[[1745]] m. Frydrichas II privertė Mariją Terezę visam laikui atsisakyti šios teritorijos. Frydrichas II rengėsi dėl to galėjusiems kilti Prūsijos ir Austrijos nesutarimams toliau stiprindamas Prūsijos armiją. [[1756]] m. [[sausio 16]] d. su Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu II sudaryta Vestminsterio konvencija [[Britanija]], mainais į Frydricho II suteiktas saugumo garantijas [[Hanoveris|Hanoveriui]], pareiškė nefinansuosianti austrų pretenzijų į Sileziją. Ši konvencija [[1756]]–[[1757]] m. paskatino Mariją Terezę sudaryti sąjungą su [[Prancūzija]] ir [[Rusija]]. Matydamas prieš jį nukreiptą koaliciją, Frydrichas II [[1756]] m. [[rugpjūčio 29]] d. pirmasis pradėjo vadinamąjį [[Septynerių metų karas|Septynerių metų karą]] peržengdamas [[Saksonija|Saksonijos]] sieną. Istoriografijoje paplitusi išvada, kad dėl bendro Austrijos, Rusijos, Prancūzijos ir [[Švedija|Švedijos]] puolimo, Frydrichas II šį karą turėjo pralaimėti. Tačiau įvykius pakreipė [[Jelizaveta|Jelizavetos]] mirtis Rusijoje ([[1762]] m. [[sausio 5]] d.) ir
Kartu su Rusija Frydrichas II kišosi į [[ATR|Abiejų Tautų respublikos]] vidaus gyvenimą. [[1764]] m. [[balandžio 11]] d. sutartimi [[Jekaterina II]] ir Frydrichas II sutarė jos atžvilgiu vykdyti suderintą politiką, o į sostą kelti [[Stanislovas Augustas|Stanislovą Poniatovskį]]. Tačiau Lenkijos-Lietuvos valstybėje prasidėjusios reformos, o ypač generalinių muitų įvedimas labai skaudžiai atsiliepė Prūsijai, nes visos prekės, gabentos iš [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsijos]] į [[Pomeranija|Pamarį]] per Lenkiją, buvo apmokestinamos. Tai vertė Frydrichą II peržiūrėti politiką ir imtis veiksmų realizuoti dar [[1752]] m. surašytame testamente svarstytą Karališkųjų Prūsų, skyrusių vakarų Pomeraniją nuo Rytų Prūsijos, prisijungimą. [[1767]] kartu su Rusija, Prūsija organizavo Abiejų Tautų respublikoje tris konservatyvių bajorų konfederacijas. Pasinaudodamas Rusijos konfliktu su Austrija ir Turkija, Frydrichas II [[1772]] m. pasiūlė pirmąjį [[Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|Abiejų Tautų respublikos padalijimą]]. Jo metu Prūsija, nors atsiplėšė mažiausiai (Pomeraniją (be [[Gdanskas|Gdansko]]), Vakarų Prūsiją bei Varmiją (be [[Torunė]]s ir [[Marienburgas|Malborko]])), tačiau tai ją sustiprino bene labiausiai. Ji ne tik realizavo ilgai puoselėtą sumanymą sujungti Brandenburgą su [[Rytų Prūsija]], bet, gavusi [[Vysla|Vyslos]] žiotis, ėmė kontroliuoti Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.
| |||