Inkstas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Tocekas (aptarimas | indėlis)
copyvio
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Gray1120.png|thumb|200px|Inkstų vieta tarp kitų organų (vaizdas iš nugaros, stuburas pašalintas)]]
'''Inkstas''' ({{la|ren}}, {{el|nephros}})  – porinis [[šlapimo organai|šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos]] organas.
 
Žmogaus inkstai yra raudonai [[ruda|rudi]], pupelės formos, išsidėstę [[pilvo ertmė]]je, abipus [[stuburas|stuburo]], tuoj po [[diafragma]] ({{la|musculus phrenicus}}). Dešinysis yra truputį žemiau dėl [[kepenys|kepenų]] padėties. Inksto ilgis 10-12  cm, plotis 5-6  cm, storis 3-4  cm. Masė - – nuo 120 iki 200 g. Inkstas yra suplokštėjęs strėline kryptimi. Jo spalvą lemia žievė, kuri matoma per ploną inksto kapsulę. Organo spalva kinta pagal žievės kraujagyslių prisipildymą krauju.
 
Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis [[riebalinis audinys]]  – '''inksto kapsulė''' (''capsula adiposa''). Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys [[ekskrecija|ekskreciją]]  – iš kraujo pašalina [[medžiagų apykaita|medžiagų apykaitos]] produktus, reguliuoja organizmo [[skystis|skysčių]] sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Susidaręs [[šlapimas]] teka į taureles, geldeles, [[šlapimtakis|šlapimtakiu]] į [[šlapimo pūslė|šlapimo pūslę]], o iš jos pro [[šlaplė|šlaplę]] pasišalina lauk.
 
== Embriologija ==
Inkstai pradeda vystytis maždaug trečią [[embrionas|embriono]] vystymosi savaitę iš tarpinės [[mezoderma|mezodermos]]. Susiformavus [[mezoderma]]i, jos [[ląstelė]]s yra greta stuburo stygos ir nervinio vamzdžio. Arčiau stuburo stygos bei nervinio vamzdžio yra paašinė [[mezoderma]], kuri trečią savaitę segmentuojasi ir sudaro somitus. Somitai per tarpinę [[mezoderma|mezodermą]] jungiasi su šonine [[mezoderma]]. Diferencijuojantis tarpinei [[mezoderma]]i, ji netenka ryšio tiek su šonine mezoderma tiek su somitais ir formuoja išilgines [[mezoderma|mezodermos]] juostas (nefrotomus).
 
Skiriamos trys inkstų vystymosi stadijos: proinkstis, tarpinis ir galutinis inkstas.
 
=== Proinkstis ===
[[Vaizdas:Inksto embriologija.jpg|thumb|right|300px|1 - – proinkstis, 2 - – tarpinis inkstas, 3 - – tarpinio inksto latakas, 4 - – [[šlapimtakis|šlapimtakio]] atauga, 5 - – galutinis inkstas]]
Iš kiekvieno nefrotomo pradeda vystytis kanaliukas, kurio vienas galas atsiveria į kūno vidų, o kitas susiaurėja kaip piltuvėlis ir nutysta į kaudalinę (uodegos) pusę. Kiekvienas uodeginis piltuvėlio galas suauga su žemiau esančio nefrotomo analogišku galu ir sudaro per visą [[embrionas|embrioną]] einantį vamzdelį, kuris atsiveria į [[kloaka|kloaką]]. Taip susiformuoja pradinė [[šlapimas|šlapimo]] ir [[lytiniai organai|lytinių organų]] stadija - – proinkstis (priešinkstis; {{la|pronephros}}). Jis atsiranda trečią savaitę kaklo mezodermos srityje ir egzistuoja tik apie 40 valandų. Po to jo [[ląstelė]]s, sudarančios nefrotomų kanaliukus, atrofuojasi ir išnyksta. Lieka tik pagrindinis kanalas. Proinkstis yra rudimentinis ir nefunkcionuoja.
 
=== Tarpinis inkstas ===
Apie 15-tą [[embrionas|embriono]] vystymosi [[para|parą]] pradeda formuotis tarpinis inkstas (''mesonephros''). Jis vystosi liemens srityje, kaudaliau nuo proinksčio iš ten atsirandančių nefrotomų. Tarpiniai inkstai yra dideli, gerai išsivystę, 4-tą savaitę jau funkcionuoja. Tarpinį inkstą sudaro nefrotomų išsivystę skersiniai vamzdeliai, kurie vienu galu atsiveria į [[embrionas|embrionopirminę]] ertmę, o kitu - – į užpakalyje jų susiformavusį Volfo lataką (''ductus mesonephricus''). Pastarasis uodeginiame gale atsiveria į [[kloaka|kloaką]]. Skirtingai nuo proinksčio, iš priekinių pirminio inksto vamzdelių galų išauga išgauba, kuri sudaro kapsulę [[kraujagyslė|kraujagyslių]] kamuolėliui. Kaip vamzdeliai, taip ir [[aorta|aortos]] šakos, ateinančios į juos, yra segmentuotos.
 
Pirmojo [[gemalas|gemalinio]] mėnesio pabaigoje už Volfo latako atsiranda išilginis [[pilvaplėvė]]s sustorėjimas, iš kurio išsivysto Miulerio latakas (''ductus paramesonephricus''). Jis kranialiniu galu atsiveria į pirminę [[embrionas|embriono]] ertmę, o uodeginiu galu - – susijungia su priešingos pusės tokiu pačiu lataku ir atsiveria kartu į [[kloaka|kloaką]].
 
Dalis tarpinio inksto vamzdelių ir latakas vyro organizme išlieka, o [[moteris|moters]] [[organizmas|organizme]] išnyksta.
Eilutė 26:
 
== Anatominė ir histologinė sandara ==
 
=== Inkstų padėtis ===
==== Inkstų ašys ====
Inkstai, gaubiami [[riebalinis audinys|riebalinio]] ir [[jungiamasis audinys|jungiamojo audinio]], guli už pasieninės [[pilvaplėvė]]s, t. y. ekstraperitoniškai. Užpakalinės pilvo sienos viduryje iškilę [[stuburas|stuburo]] slankstelių kūnai ir prie jų prigludę didysis ir mažasis juosmens raumenys ({{la|m. psoas major et minor}}) sudaro dvi įdubas, kuriose telpa inkstai ir jų dangalai. Viršuje įdubos yra erdvesnės, guli arčiau viena kitos. Pamažu siaurėdamos jos leidžiasi, šiek tiek pavirdamos į priekį ir į šoną. Šių įdubų viršutinėje dalyje ir guli abu inkstai. Įdubų išilginės ašys sutampa su inkstų išilginėmis ašimis. Be to, vertikalinėje ašyje abu inkstai yra šiek tiek pasisukę taip, kad jų priekinis paviršius tampa priekiniu šoniniu, o užpakalinis yra pasisukęs į vidų ir kiek atgal. Tada ir vidinis kraštas bei inkstų vartai pasisuka į priekį ir vidinę pusę, o šoninis kraštas - – į šoną ir atgal. Tai lemia ir inksto skersinės ašies kryptį, einančią iš priekio atgal ir į šoną.
 
==== Inkstų sąsaja su kaulais ====
Abiejų inkstų padėtis nėra visiškai [[simetrija|simetriška]]. Kairysis inkstas, būdamas šiek tiek ilgesnis ir siauresnis, guli arčiau kūno vidurio linijos nei dešinysis.
 
Žmogaus inkstų padėtis kinta 2-3  cm, vykstant [[kvėpavimas|kvėpuojamiesiems judesiams]] ar keičiantis kūno padėčiai. [[Moteris|Moters]] inkstai esti šiek tiek žemiau, o [[naujagimis|naujagimio]] - – gerokai žemiau negu suaugusiojo, o jų apatiniai galai beveik siekia [[klubakaulis|klubakaulių]] skiauteres.
Atliekant ligonio klinikinį tyrimą, inkstai paprastai yra sunkiai apčiuopiami, nors patyrusiam tyrėjui pavyksta apčiuopti apatinius inkstų, ypač dešiniojo, galus, kai viena ranka gilyn spaudžia gulinčių liesų žmonių priekinę pilvo sieną, šiems įkvėpus ir sulaikius kvėpavimą, o kita ranka priešinga kryptimi giliai spaudžia užpakalinę pilvo sieną, žemiau [[šonkaulis|šonkaulių]].
Dešiniojo inksto viršutinis galas siekia XII [[šonkaulis|šonkaulį]], o kairiojo XI ar XII [[šonkaulis|šonkaulius]].
eilutė 39 ⟶ 40:
Inkstus nuo [[krūtinplėvė]]s skiria [[diafragma]]. [[Diafragma|Diafragmos]] pakraščiuose susidariusios [[krūtinplėvė]]s ertmės šonkaulinės diafragmos kišenės ({{el|recessus costodiaphragmatici}}), nepakankamai susiformavus raumeniniam diafragmos sluoksniui, gali būti prie pat viršutinių inkstų galų.
 
Ramiai kvėpuojant ir gulint ant nugaros inkstų vartai yra ties L1 [[slankstelis|slaksteliu]]. Kairiojo inksto vartų vidurys prievarčio plokštumoje yra ties L1 [[slankstelis|slankstelio]] kūno viršutiniu kraštu arba per vieno piršto plotį nuo IX kairiojo [[šonkaulis|šonkaulio]] kremzlės priekinio galo. Dešiniojo inksto vartai prievarčio plokštumoje yra 1-2  cm žemiau, arba ties L1 [[slankstelis|slankstelio]] kūno apatiniu kraštu. Apatiniai inkstų galai 5-8  cm nutolsta nuo kūno vidurio plokštumos. Kairiojo inksto galas esti ties pošonkauline plokštuma ({{la|planum subcostale}}), o dešiniojo - – maždaug 1,5  cm žemiau šios plokštumos.
 
Iš nugaros tiriamo kairiojo inksto vartų centras yra ties L1 [[slankstelis|slankstelio]] keterine atauga, apie 5  cm nuo kūno vidurio plokštumos, o jo apatinis galas aptinkamas 5  cm virš kairiosios [[klubakaulis|klubakaulio]] skiauterės.
 
==== Inkstų sąsaja su kitais vidaus organais ====
Dešiniojo inksto priekinio paviršiaus viršų dengia dešinysis [[antinkstis]]. Kiek žemiau šį paviršių liečia [[kepenys|kepenų]] dešiniosios skilties apatinis paviršius, čia inkstą nuo [[kepenys|kepenų]] skiria [[pilvaplėvė]]s ertmės kepeninė inkstų kišenė ({{la|recessus hepatorenalis}}).
Vidinis inksto kraštas priglunda prie [[dvylikapirštė žarna|dvylikapirštės žarnos]] nusileidžiančiosios dalies ir [[gaubtinė žarna|gaubtinės žarnos]] dešiniojo linkio, o prie jo apatinio galo priartėja [[plonoji žarna|plonosios žarnos kilpos]]. Tą dešiniojo inksto priekinio paviršiaus plotą, kuris susiliečia su [[kepenys|kepenimis]] ir [[plonoji žarna|plonąja žarna]], apgaubia inksto fascija, į priekį nuo jos yra pasieninė [[pilvaplėvė]].
 
Kairiojo inksto priekinio paviršiaus viršutinį galą dengia kairysis [[antinkstis]], žemiau jo inkstas liečiasi su [[blužnis|blužnimi]], o ties viduriu - – su [[kasa]]. Tarp [[blužnis|blužnies]] ir [[kasa|kasos]] sąlyčio su inkstų plotu likusį tarpelį liečia taukinės maišo ({{la|bursa omentalis}}) [[pilvaplėvė]] ir prie šio maišo esanti užpakalinė [[skrandis|skrandžio]] siena. Žemiau [[kasa|kasos]] plotelio prie kairiojo inksto priekio priglunda [[gaubtinė žarna|gaubtinės žarnos]] viršutinė dalis ir [[tuščioji žarna|tuščiosios plonosios žarnos]] kilpos.
 
Abiejų inkstų užpakaliniai paviršiai, dengiami [[riebalinis audinys|riebalinio audinio]], bet nedengiami [[pilvaplėvė]]s, guli ant didžiųjų juosmeninių raumenų ({{la|mm. psoates majores}}), kvadratinių juosmens raumenų ({{la|mm. quadrati lumborum}}), skersinių pilvo raumenų ({{la|mm. transversi abdominis}}) ar jų sausplėvių. Čia už inkstų tęsiasi pošonkaulinės kraujagyslės ({{la|aa. et vv. subcostales}}) ir nervai ({{la|nn. subcostales, nn. iliohypogastrici}} ir {{la|nn. ilioinguinales}}).
 
=== Inksto dangalai ===
 
==== Skaidulinė kapsulė ====
Inksto išorę gaubia stipri, plona, blizganti, galinti nedaug išsitempti, persišviečianti skaidulinė kapsulė ({{la|capsula fibrosa}}). Tai plona skaidulinio audinio plėvelė su kolageninių ir lygiųjų raumenų skaidulų priemaiša. Įprastinėmis sąlygomis įpjauta ši kapsulė nesunkiai atsiskiria nuo patologinių procesų nepažeisto išorinio inksto paviršiaus, nes su juo suaugusi tik netvirtais jungiamojo audinio pluošteliais. Vidiniame inksto krašte pro vartų plyšį skaidulinė kapsulė įlinksta į inksto antį ir iškloja jo vidinį paviršių.
 
Kapsulę sudarančio jungiamojo audinio pluošteliai įsiskverbia į šio organo gilumą ir žievėje sudaro akimi nepastebimas tarpskiltelines pertvarėles, įeina į kitų inksto stromos elementų sudėtį. Antį išklojantis kapsulė audinys įsipina ir į geldelės, taurelės bei antyje išsišakojančių kraujagyslių adventiciją.
 
Sergant kai kuriomis inkstų ligomis, kapsulė sustorėja ir tvirtai suauga su išoriniu inksto paviršiumi. Ištikus traumai, įplyšus inktų žievės ir šerdies medžiagai, po kapsule gali susikaupti kraujo - – susidaro subkapsulinė hematoma, kuri gana dažnai supūliuoja. Dauginių inksto įplyšimų ir perplyšimo atvejais prakiūra ir geldelė, sužalojama skaidulinė kapsulė ir susidaro įvairaus dydžio paranefrinė urohematoma.
 
==== Riebalinė inksto kapsulė ====
{{La|Capsula adiposa renis}}. Būdamas už pilvaplėvės, kiekvienas inkstas yra apsuptas riebalinio audinio, kuris tiesiogiai priglunda prie inksto skaidulinės kapsulės išorės, o iš išorės, dengiamas inksto fascijos ({{la|fascia renalis}}) sudaro uždarą riebalinio audinio kapsulę ({{la|capsula adiposa}}) arba riebalinį kūną ({{el|paranephron}}). Riebalinė kapsulė įvairios kūno sąrangos žmonių esti įvairaus dydžio. Ji ryškesnė palei abu inksto kraštus ir jo užpakaliniame paviršiuje. Dalis kapsulės riebalinio audinio įlinksta į inksto antį, apsupa geldelę, taurelę ir kraujagysles.
 
Riebalinė kapsulė, gulinti prie pilvo ertmės užpakalinės sienos, padeda sudaryti inksto guolį, suvienodina inksto aplinkos temperatūrą, amortizuoja smūgius, padeda išlaikyti inkstą įprastinėje padėtyje. Žmogui sublogus, riebalinio audinio kiekis apie inkstus sumažėja, jie gali pasidaryti paslankesni ({{la|ren mobile}}) negu įprastai. Riebalinės kapsulės uždegimas - – paranefritas.
 
==== Inksto fascija ====
Atskirai kievieną inkstą ir jo riebalinę kapsulę iš priekio ir užpakalio supa inksto fascija ({{la|fascia renalis}}), sudaryta iš tokio pat pavadinimo lapų. Todėl pūliai, sankaupos, susidarančios vieno inksto aplinkoje, negali išplisti į priešingos pusės inksto aplinką.
 
=== Vidinė inksto sandara ===
[[Vaizdas:Kidney PioM.png|thumb|left|250px|Inksto pjūvis: 1 - – piramidės, 2-tarpskiltinė arterija, 3 - – inksto arterija, 4 - – inksto vena, 5 - – inksto vartai, 6 - – inksto geldelė, 7 - – šlapimtakis, 8 - – mažosios taurelės, 9 - – inksto kapsulė, 10 - – apatinis galas, 11 -viršutinis galas, 12 - – tarpskiltinė vena, 13 - – nefronas, 14 - – inksto antis, 15 - – didžiosios taurelės, 16 - – inksto (piramidės) speneliai, 17 - – inksto šulai]]
 
Skiriamos dvi pagrindinės inksto dalys:
* '''Žievė''' ({{la|cortex renis}}) - – 5  mm storio juosta inksto pakraštyje ir nusileidžianti žemyn iki [[Inksto antis|inksto ančio]]; šios dalys dar vadinamos inkstų šulais ({{la|columnae renales}}). Prie piramidžių pamatų žievinė medžiaga yra dryžuota dėl tiesiųjų inkstų kanaliukų, kurie išsikiša į žievinę medžiagą. Išsikišusios juostelės sudaro spindulinę žievinės medžiagos dalį ({{la|pars radiata}}), o tarp jų yra standi vingiuotoji dalis ({{la|pars convoluta}}).
* '''Šerdis''' ({{la|medulla renis}}) išsidėsto spinduliais ir užima centrinę inksto dalį. Pjūvyje jos kontūrai trikampio formos  – tai inksto piramidės ({{la|pyramides renales}}). Jų pamatas ({{la|basis pyramidis}}) atsisukęs į inksto lateralinį kraštą, o smailūs galai  – speneliai ({{la|papillae renales}}) - – į inksto antį. Šiuose galuose yra akytasis laukelis ({{la|area cribosa}}) kuriame daug mažyčių speninių angučių ({{la|foramina papillaria}}).
 
Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas yra inksto kūnelio ir kanaliukų sistema, vadinama nefronu.
 
==== Nefrono sandara ====
Inkstuose yra apie 2 mln. nefronų. Vieno nefrono ilgis  – 22  mm. Pagrindinė jo funkcija  – išskirti iš [[kraujas|kraujo]] organizmui nereikalingas ar net žalingas medžiagas.
 
Nefronas  – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies  – inksto kūnelio (''corpusculum renis'') ir inksto kanaliukų.
 
===== Inksto kūnelis =====
[[Vaizdas:Histology-kidney.jpg|thumb|right|Histologinė nefrono sandara: 1-inksto kūnelis (matosi kapsulė ir glomerulas, 2-artimasis vingiuotasis kanalėlis, 3-tolimasis vingiuotasis kanalėlis]]
Inksto kūnelį sudaro taurelės formos [[kapsulė]] (dar vadinama Baumano kapsule), mezanginės ląstelės ir [[kapiliarų kamuolėlis]] ({{la|glomerulus}}). Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė.
Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai:
* '''vamzdinis''' polius (''polus tubularis'') yra toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis
* '''kraujagyslinis''' polius (''polus vascularis'') - – čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės.
 
Inkstų kūnelio kapiliarų kamuolėlis (''glomerulus'') susidaro iš aferentinės arteriolės (''vas afferens'') šakų. Iš pradžių aferentinų arteriolė dalijasi į 4 ar daugiau šakų, iš kurių kiekviena, suskilusi, sudaro kamuolėlio skiltelę. Skiltelės kapiliarai jungiasi tarpusavyje ir su gretimų skiltelių kapiliarais. Taip susidaro bendra kapiliarų kamuolėlio struktūra ir kraujotaka. Iš kamuolėlio kapiliarai renkasi į eferentinę arteriolę (''vas efferens'') pro kurią kraujas išteka iš inksto kūnelio.
eilutė 99 ⟶ 101:
 
# Artimieji (proksimaliniai) vingiuotieji kanalėliai iškloti vienasluoksniu kubiniu [[epitelis|epiteliu]], turinčių mikrogaurelių rezorbcijos paviršiui padidinti (mikrogaureliai itin svarbūs [[aminorūgštys|aminorūgščių]], [[gliukozė]]s reabsorbcijai). Epitelio ląstelėse gausu [[mitochondrija|mitochondrijų]], aktyvai veikia Na/K siurbliai. Šie kanalėliai iš išorės apsupti gausiu kapiliarų tinklu (eferentinė arteriolė išejusi iš kraujagyslinio inksto kūnelio polius dar kartą skyla į kapiliarus ir apraizgo visus kanaliukus). Juose vyksta glomerulių filtrato įvairių komponentų reabsorbcija. Artimojo vingiuotojo kanalėlio epitelinės ląstelės yra eozinofilinės (dažosi rūgštiniais dažais, pvz., eozinu). Fukcionuojančio inksto artimųjų vingiuotųjų kanalėlių gana platus spindis -65 μm.
# Nefrono kilpa (Henlės kilpa) sudaryta iš kylančiosios ir nusileidžiančiosios dalių. Nusileidžianti kilpos dalis išklota vienasluoksniu plokščiu epiteliu (jos spindis- 15 μm) ir yra laidi vandeniui. Kylančioji kilpos dalis išklota kubiniu epiteliu, turinčiu mažus mikrogaurelius (jos spindis  – 35 μm). ši dalis yra nelaidi vandeniui, nes neturi specialaus baltymo, sudarančio poras, pro kurias galėtų „praeiti“ vanduo - – akvaporino 1. Dėl šios ypatybės iš šlapimo šioje dalyje išėjus [[natris|natriui]], [[jungiamasis audinys|jungiamojo audinio]] skysčiai tampa koncentruotesni.
# Henlės kilpos kylančioji dalis pereina į tolimąjį (distalinį) vingiuotąjį kanalėlį. Šio kanalėlio epitelis kubinis, bet žemesnis nei proksimaliniuose kanalėliuose, ląstelės trumpesniais mikrogaureliais, ryškesnės pamatinės plazmolemos raukšlės. Kanalėlio epitelio ląstelėse mažiau [[intarpas|intarpų]], [[vakuolė|vakuolių]], [[lizosoma|lizosomų]]. Šioje nefrono dalyje išeinančio vandens kiekį valdo [[vazopresinas|ADH]]- [[hipofizė|posmegeninės liaukos]] hormonas ir [[aldosteronas]] - – [[antinksčiai|antinksčių]] kamuolinės srities ląstelių išskiriamas hormonas.
 
 
eilutė 116 ⟶ 118:
==== Surenkamasis vamzdelis ====
[[Vaizdas:Pakamuolinis kompleksas.jpg|thumb|right|400px|Pakamuolinio komplekso struktūra]]
Surenkamieji vamzdeliai (20-22  mm ilgio) nėra nefrono dalys. Kiekvienas nefrono tolimasis vingiuotasis kanalėlis (2 eilės vingiuotasis kanalėlis) trumpomis ataugomis jungiasi su surenkamaisiais kanalėliais. Prasidėję spindulinėje (''pars radiata'') srityje, surenkamieji kanaliukai inksto šerdies viduje susijungia į stambius (200-300200–300 μm skersmens) Belinio latakus ir atsiveria į piramidžių spenelius. Surenkamojo kanalėlio epitelis kubinis (artimosiose dalyse) ir stulpinis (tolimosiose dalyse). Mikroskopiškai matomos dviejų rūšių epitelinės ląstelės: šviesios, turinčios mažai organelių, (manoma, svarbios vandens reabsorbcijai) ir tamsios - – panašios į skrandžio dugno liaukų dengiamąsias ląsteles. Pastarųjų ląstelių kiekis priklauso nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, todėl manoma, kad jos susiję su šlapimo rūgštinimu.
 
==== Pakamuolinis komleksas ====
eilutė 124 ⟶ 126:
 
==== Inksto taurelės ir geldelė ====
[[Vaizdas:Kidney.JPG|thumb|right|280px| Perpjautas [[kiaulė]]s inkstas: ruda spalva - – inksto žievė, rudai raudona - – inksto šerdis (piramidės), šiek tiek rausva - – inksto mažosios ir didžiosios taurelės bei geldelė]]
Šlapimas išteka pro spenines angutes į mažąsias inkstų taureles ({{la|calyces renales minores}}). Kiekvienas spenelis arba kartais net ir keli speneliai yra apsupti trumpų vamzdelių, vadinamų mažosiomis taurelėmis. Mažąja taurele prasideda šlapimo takai, esantys ne inkste (jie yra inksto antyje, ''sinus renalis''). Jų siena sudaryta iš gleivinės ir jungiamojo audinio bei lygiųjų raumenų skaidulų. Raumeninės skaidulos apie inksto spenelį (''papilla renalis'') sudaro sustorėjimą - – žiedą, kuris svarbus šlapimo tėkmei reguliuoti.
 
Mažosios taurelės jungiasi po 3-4 į didesnio skersmens vamzdelius, vadinamus didžiosiomis inkstų taurelėmis ({{la|calyces renales majores}}). Didžiųjų inksto taurelių sienos sandara tokia pati kaip ir mažųjų taurelių. Jų gleivinę sudaro mažųjų inksto taurelių gleivinės tęsinys.
 
Didžiosios taurelės susijungia į inksto geldelę ({{la|pelvis renalis}}). Inksto geldelė - – tai piltuvelio formos latakas, kurio siaurėjanti dalis betarpiškai pereina į šlapimtakį (''ureter''). Geldelių siena panašios struktūros kaip taurelių ir sudaryta iš gleivinės, raumeninio bei išorinio dangalo (adventicijos). Gleivinę dengia pereinamasis epitelis, kurį sudaro 2-3 ląstelių sluoksniai. Plona pamatinė epitelio membrana remiasi į savitąjį gleivinės dangalą, kuriame daug elastinių skaidulų, [[limfocitas|limfocitų]], veninių tinklų. Raumeninį dangalą sudaro vidinis išilginis ir išorinis žiedinis sluoksniai.
 
=== Kraujo apytaka inkstuose ===
eilutė 139 ⟶ 141:
 
=== Inkstų inervacija ===
Į inkstą palei bendravardes kraujagysles ateina pilvinės aortos nervinio rezginio (''plexus aortae abdominalis'') skaidulos. Be simpatinių nervinių skaidulų, čia yra ir klajoklio nervo (''n. vagus''), juntamųjų ir parasimpatinių skaidulų bei juntamųjų skaidulų iš somatinių - – apatinių krūtininių ir juosmeninių - – nugarinių nervų. Visos jos sudaro inkstų nervinį rezginį (''plexus renalis''). Inkstų rezginio nervinės skaidulos išplinta organo žievinėje ir šerdinėje medžiagoje, inervuoja kūnelių ''vas afferens'' (''vas efferens'') bei kitas inksto arterijos šakas (vazomotorinė inervacija), inksto taurelių ir lygiuosius raumenis.
 
== Inkstų funkcijos ==
Inkstų veikla yra labai įvairi. Svarbiausios jų funkcijos yra šios: 1) reguliacinė, 2) išskiriamoji (ekskrecinė), 3) endokrininė ir 4) metabolinė <ref>Inkstų ligos / Miglinas M., Juknevičius I., Laurinavičius A., Razukas V., Žekonis M., leidykla "Vaistų„Vaistų žinios"žinios“, ISBN: 1511230</ref>.
 
'''Reguliacinė''' inkstų funkcija yra susijusiu su pastovios vidinės organizmo terpės palaikymu (homeostaze). [[Homeostazė|Homeostazę]] apibūdina šie labai nedidelėse ribose svyruojantys dydžiai: izovolemija (pastovus organizmo skysčių tūris); izoosmija (pastovus osmosinis organizmo skysčių slėgis); izojonija (pastovi joninė skysčių sudėtis); izohidrija (pastovi vandenilio jonų koncentracija skysčiuose). Paprasčiau tariant, inkstai reguliuoja vandens ir druskų kiekį organizme, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą.
Inkstų '''ekskrecinė''' funkcija  – pašalinti galutinius, organizmui kenksmingus medžiagų apykaitos produktus (pvz. šlapalą, šlapimo rūgštį, sulfatą, fosfatą ir kt.).
 
'''Endokrininė''' inkstų funkcija susijusi su [[Hormonas|hormonų]] ([[Eritropoetinas|eritropoetino]], skatinančio eritrocitų gamybą; angiotenzinoII, reguliuojančio kraujo spaudimą; kalcitrolio, dar vadinamo aktyviuoju vitaminu D, reguliuojančio kalcio apykaitą ir padedančio išlaikyti stiprius ir sveikus kaulus ir kt.) išskyrimu.
 
Be to, inkstai aktyviai dalyvauja baltymų, angliavandenių, riebalų apykaitoje  – tai jų [[Metabolizmas|'''metabolinė''']] funkcija.
 
=== Šlapimo susidarymas ===
Skiriamos 2 fazės: filtravimo bei reabsorbcijos.
 
'''Filtravimo''' metu į nefrono kapsulės ertmę filtruojamos medžiagos, kurias kraujas atneša į kapiliarų kamuolėlį. Kadangi įtekančiosios arterijos spindis yra didesnis negu ištekančiosios, kapiliarų kamuolėliuose susidaro aukštas [[kraujospūdis|kraujo spaudimas]]. Aukštas spaudimas šiuose kapiliaruose susidaro dar ir todėl, kad inksto arterijos eina tiesiog nuo pilvo aortos ir kraujas į inkstus yra stumte įstumiamas. Kapiliarų kamuolėliuose kraujo spaudimas yra 70 mm/Hg, o spaudimas nefrono kapsulėje yra mažas  – 30 mm/Hg. susidarius šiam skirtumui, medžiagos filtruojamos iš kraujo, pro kapiliarų sieneles ir patenka į nefrono kapsulės ertmę. Iš [[kraujo plazma|kraujo plazmos]] į inksto kūnelio (nefrono) kapsulę filtruojasi [[vanduo]] ir visos plazmoje ištirpusios medžiagos, išskyrus stambiamolekulius junginius. Neorganinės druskos ir organiniai junginiai ([[šlapalas]], [[šlapimo rūgštis]], [[gliukozė]], [[aminorūgštis|aminorūgštys]]) laisvai praeina pro plonas kapiliarų sieneles ir patenka į kapsulės vidų. Filtratas, patekęs į kapsulės ertmę, vadinamas ''pirminiu šlapimu''.
 
'''Reabsorbcijos''' metu vanduo ir kai kurios sudėtinės pirminio šlapimo dalys reabsorbuojamos atgal į kraują. Tekėdamas vingiuotais inkstų kanalėliais, pirminis šlapimas atiduoda kraujui vandenį, daugelį druskų, gliukozę, aminorūgštis ir kai kurias kitas organines medžiagas. Šlapalas ir šlapimo rūgštis jau ne absorbuojamos atgal į kraują, todėl nuolat didėja jų
koncentracija šlapime, tekančiame vingiuotais kanalėliais. Dėl nuolat didėjančios koncentracijos susidaro šlapimas.
 
eilutė 175 ⟶ 177:
### Gudpasčerio sindromas
### Imunokompleksinis pusmėnulinis glomerulonefritas
### "Neimuninis"„Neimuninis“, su ANSA ({{en|antineutrophil cytoplasmic antibodes}}) susijęs pusmėnulinis glomerulonefritas
## Židininis nekrozinis glomerulonefritas
# Nefrozinis sindromas
eilutė 208 ⟶ 210:
* [[Pielonefritas]]
* [[Proteinurija]] baltymų šalinimas kartu su šlapimu.
 
=== Glomerulonefritas ===
==== Ligos aprašymas ====
'''Glomerulonefritas''' – grupė inkstų ligų, turinčių imunologinį mechanizmą, kuris pažeidžia glomerulus ir sukelia jų uždegimą ir glomerulinių audinių išvešėjimą.
==== Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis ====
Inkstai yra šalinimo sistemos pagrindinis organas, pašalinantis iš organizmo kenksmingas medžiagas. Inkstai yra pilvo ertmėje, ties užpakaline jo siena, apatinių šonkaulių aukštyje. Pagrindinė inksto dalis yra glomerulai ir iš jų išeinantys kanalėliai, kurie baigiasi inkstų geldelėje. Glomeruliniame aparate susidaro šlapimas. Glomerulas yra tuščiavidurio įdubusio kanalėlio formos, į įdubimą yra įsispraudęs kapiliarų kamuolėlis. Kapiliarus nuo glomerulo kapsulės skiria ląstelės su „kojytemis“ – podocitai. Iš kapiliarų į glomerulus filtruojasi kraujas, be kraujo ląstelių. Glomerulo kanalėliuose naudingos medžiagos įsiurbiamos atgal į organizmą (reabsorbcija), o kenksmingos medžiagos pašalinamos ir su šlapimu patenka laukan.
==== Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys ====
Glomerulonefritas sudaro 20% glomerulų ligų, 50% jų yra besimptomiai. Glomerulonefritų dažnis labai sumažėjo pradėjus sėkmingai gydyti postreptokokinį glomerulonefritą.
Dažniau serga žemesnės socioekonominės padėtiesžmonės, todėl sergamumas dar išlieka dažnas afrikoje, pietų ir karibų amerikoje, vidurinėje azijoje, indonezijoje, indijoje.
Tai dažniausiai pagydoma liga, lėtine tampa 30% tarp suaugusių ir 10% tarp vaikų. Mirštama labai retai iki 6%, iš jų daugiausiai vaikai .
Vyrai serga dvigubai dažniau. Dažniausiai suserga jauni 5 – 15 metų amžiaus, vyresnių nei 40m suserga <10%.
==== Ligos priežastys ir rizikos veiksniai ====
Glomerulų pažeidimai pasireiškia dėl medžiagų atsidėjimo glomerulų sienelėje ar antikūnių prisijungimo prie jos. Dėl to vystosi uždegimas, glomerulus pažeidžialeukocitai, limfocitai atsiranda kompensacinis ląstelių išvešėjimas (inkstas gali padidėti iki 50%).
Manoma, jog antikūniai jungiasi su glomerulo sienele dėl jos panašumo į organizmui svetimus sukėlėjus (pvz streptokokų bakteriją ar jos gaminamą medžiagą antistreptoliziną O, antihialuronidazę).
Poinfekcinį glomerulonefritą sukelia streptokokų infekcija, rečiau salmonelės, sifilio sukėlėjas, difterijos bakterijos, kai kurie virusai (citomegalo, koksakivirusai, Epstein – Barro, hepatito B, raudonukės, tymų), grybai ir parazitai (amebos, kokcidijos, toksoplazma, tripanosomos).
Sisteminės ligos (jų metu esti antikūnių jungiančių su organizmo audiniais) – Wegenerio granuliomatozė, krioglobulinemija, sisteminė raudonoji vilkligė, mazginis poliarterijitas, henoch – schonlein purpura, goodpasture sindromas.
Inkstų ligos.
Membranoproliferacinis plomerulonefritas (atsidėjimas medžiagų ir aplinkinių ląstelių išvešėjimas).
Ig A nefropatija (Ig A atsidėjimas membranoje).
Židininė segmentinė sklerozė, minimalių pakitimų liga, plonų membranų liga, greitai progresuojantis glomerulonefritas (sisteminės ligos, antikūnių atsidėjimas, vaistai - penicilaminas).
==== Ligos simptomai ir požymiai ====
Tipiškiausias pacientas yra 2 – 14 metų vaikas, kuriam staiga patino paakiai, vokai ir veidas. Šlapimo mažai, jis tamsus, padidėjęs kraujospūdis.
Simptomai atsiranda staiga. Būdingas silpnumas, nuovargis, galvos skausmas. Karščiavimas, pilvo skausmas. Dažnai prieš dvi savaites būna persirgtas faringitas ar tonzilitas. Nugaros skausmas, apetito nebuvimas, svorio priaugimas, faringitas, kvėpavimo takų infekcijos, blyškumas
Rečiau būna nefrotinis sindromas (kūno sutinimas, putojantis šlapimas).
Šlapimo būna mažai, jis tamsus (dėl kraujo šlapime).
Dusulys (dėl plaučių pažeidimo sisteminių ligų metu, plaučių paburkimo).
Gali būti sąmonės sutrikimai dėl padidėjusio kraujospūdžio. Šono skausmas stiprėjantis nuo stuktelėjimodelnu (teigiamas džordano simptomas).
Taip pat pasireiškia sisteminių ligų požymiai: sinusitas, dusulys būdingi wegenerio granuliomatozei; sąnarių skausmai – sisteminė raudonoji vilkligė, henoch – schonlein purpura, kraujavimas iš nosies – skubiai progresuojantis ir goodpasture sindromas; beveik visoms būdingi bėrimai odoje.
==== Ligos gydytojas diagnozuoja apklausęs ligonį, jį ištyręs, atlikęs reikiamus tyrimus ====
Apžiūrint nustatoma pabrinkimas dažniausiai veide, po akimis, tačiau būna ir kojų, strėnų sutinimas. 70% atvejų būna kraujospūdžio pakilimas. Kraujas šlapime, odos bėrimai, neurologiniai sutrikimai dėl padidėjusio areterinio kraujospūdžio.
Skausmingas pilvas ar šonas, teigiamas džordano simptomas.
'''Laboratoriniai tyrimai.'''
Kraujo tyrimas anemija (dėl susilaikiusio skysčio kraujas prasiskiedžia), elektrolitų pokyčiai, padidėję šlapalas ir kreatininas.
Šlapimo tyrimas – šlapimas tamsus, padidėjęs santykinis tankis, nustatomas baltymas (nuo 0,3 iki 5 g/l, normoje per parą būna tik pėdsakai), nustatoma eritrocitų.
'''Imunologiniai kraujo tyrimai''' – nustatomas padidėjęs O antistreptolizino kiekis, komplementas, kiti antikūniai. Nefrotinio sindromo metu kraujyje būna padaugėję trigliceridų, sumažėję bendro baltymo.
Gali būti teigiami šlapimo, kraujo pasėliai mikroorganizmams.
'''Instrumentiniai tyrimai.'''
Krūtinės rentgenograma – nurodo plaučių pažeidimą, pilvo – leidžia atskirti nuo pilvo organų ligų.
Tiksliausiai diagnozuoja inkstų audinio biopsija (dažniausiai atliekama pacientams su atipine eiga, nefrotiniu sindromu, sparčiai didėjant inkstų pažeidimo rodikliams), paimtas medžiagos gabalėlis ištiriamas histologiškai ir nustatoma liga.
==== Ligos gydymas ====
Poinfekcinis – antibiotikoterapija (pvz penicilinas). Nefritinis sindromas (patinęs veidas, hipertenzija, hematurija, baltymas šlapime iki 1 g/l) – apriboti skysčius. Kilpiniai diuretikai (furozemidas) skiriami pacientams su nefrotiniu sindromu (dideliu baltymo kiekiu šlapime, padidėjusių trigliceridų kiekiu kraujyje, kūno sutinimu), taip pat esant plaučių pabrinkimui. Hipertenzijos gydymas (hidralazinas, diazoksidas, kaptoprilis). Esant sunkiems atvejams daroma hemodializė.
Dauguma glomerulonefritų sukėlusi priežastis yra imunologinė, todėl pagrindinis gydymas yra imuniteto slopinimas: kortikosteroidai (metilprednizolonas), cikofosfamidas, chlorambucilis. Sunkiais atvejais gali prireikti inkstų transplantacijos.
Prognozė gera, tačiau 20% atvejų liga tampa lėtine iki inkstų funkcijos nepakankamumo.
==== Pagrindiniai ligonių skundai ====
Aukštas arterinis kraujospūdis.
Kūno sutinimas.
Karščiavimas.
Nugaros ar pilvo skausmas.
Tamsus šlapimas.
Putojantis šlapimas.
 
=== Inkstų akmenligė ===
 
==== Ligos aprašymas ====
'''Inkstų akmenligė''' – liga, kurios metu susidaro akmenys šlapimo takuose .
==== Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis ====
Pažeidžiama šalinimo sistema, kurią sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė, pro kurią išskiriame šlapimą į aplinką.
Inkstai su šlapimu šalina kenksmingas medžiagas, susidariusias dėl medžiagų apykaitos. Inkstai yra pilvo ertmėje prie pat užpakalinės jos sienos, maždaug ties apatinių šonkaulių riba. Šlapimas iš jų surenkamas į inkstų geldeles, iš jų išeina šlapimtakiai ir leidžiasi į mažąjį dubenį. Ties įėjimu į šlapimo pūslę, šlapimtakiai susiaurėja ir čia akmenys dažniausiai užstringa. Iš šlapimo pūslės išeina šlaplė, kuri baigiasi vyro varpoje, moterų – makšties prieangyje.
==== Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys ====
Inkstų akmenlige serga 12 %vyrų ir 7 % moterų. Žmonės dėl šios ligos dažnai kreipiasi į skubios pagalbos skyrių. Dažniau serga išsivysčiusių šalių gyventojai. 80% atvejų akmenys pasišalina patys, tačiau kartais gali sukelti sunkias, mirtinas būkles – inkstų nepakankamumą, urosepsį.
Dažniausiai serga 50-75 metų žmonės, labiau serga baltosios rasės atstovai, vaikai serga labai retai.
==== Ligos priežastys ir rizikos veiksniai ====
Akmenys dažniausiai susidaro inkstuose, esant labai didelei druskų koncentracijai šlapime, kurios kristalizuojasi ir susiformuoja akmenys. Simptomai atsiranda, kai akmenys užstringa šlapimtakyje ties įėjimu į šlapimo pūslę. Druskos gali būti sudarytos iš kalcio (dėl tiazidinių diuretikų, išplaunančių kalcį, prieskydinių liaukų veiklos padidėjimo atveju, padidėjus kalcio absorbcijai iš žarnų), iš šlapimo rūgšties (dėl rūgštaus šlapimo, vartojant daug mėsos, podagrą gydant alopurinoliu, sergant vėžiu), iš magnio (dėl šarminio šlapimo, dėl tam tikrų bakterijų veiklos padidėjimo, kurių produktai skatina gamintis akmenis), iš cistino (dėl strikusios cistino reabsorbcijos inkstuose).
Kai kurie vaistai skatina akmenų susidarymą (indinaviras, triamterenas, sulfasalazinas, sulfadiazinas ir kt.).
==== Ligos simptomai ir požymiai ====
Simptomus sukelia akmens įstrigimas šlapimtakyje (šlapimtakis prieš susiliedamas su šlapimo pūsle kelis kartus lankstosi – ties perėjimu į dubenį, ties perėjimu į šlapimo pūslę).
Būdingi priepuolinio tipo skausmai (kolika) apatinėje pilvo dalyje, giliai šone (ypač jei jis užstrigo ties perėjimu į dubenį), gali plisti į lytinius organus, kartu gali būti pykinimas, vėmimas bei sukelti skausmingą dažną šlapinimąsi.
Neretai šlapimtakis atsipalaiduoja prisilenkus, atsigulus, todėl žmogus eina susilenkęs, nes tokioje pozicijoje sumažėja skausmas.
Kai akmuo patenka į šlapimo pūslę, jis be simptomų pasišalina lauk.
==== Ligos gydytojas diagnozuoja apklausęs ligonį, jį ištyręs, atlikęs reikiamus tyrimus ====
Pacientai turi stiprius kolikos tipo skausmus, jie negali ramiai gulėti (pvz., kitaip nei peritonito atveju, kai ligonis stengiasi nejudėti). Atkreipti dėmesį jei pakilo temperatūra – vadinasi prisidėjo infekcija. Apžiūrint dažniausiai nustatomas šono jautrumas, apatinės pilvo dalies jautrumas, tačiau nėra įtempimo. Gali būti skausmingi lytiniai organai.
'''Laboratoriniai tyrimai.''' Šlapimo tyrimas – randami eritrocitai šlapime (kraujo požymiai šlapime dėl šlapimtakio gleivinės pažeidimo). Gali būti leukocitų, bakterijų. Paimamas šlapimo, kraujo pasėlis bakterijoms nustatyti. Jei šlapino pH > 7 – būdinga magnio turintiems akmenims, jei pH < 5 – šlapimo rūgšties akmenims.
Kraujyje gali būti padidėjęs kreatinino (nurodo mažėjančią inkstų funkciją) kiekis. Jei kraujyje yra mažai bikarbonatų ir kalio, tai nurodo, jog akmenys tikriausiai bus sudaryti iš kalcio.
'''Instrumentiniai tyrimai.''' Tai diagnozę patvirtinantys tyrimai. Rentgenografija – galima pamatyti rengenokontrastinius kalcio ir magnio akmenis. Kartais daroma kompiuterinė tomograma. Ultragarsinis tyrimas gali nurodyti prasiplėtusius šlapimo sistemos takus, prasiplėtusias geldeles. Intraveninė pielograma – i veną suleidžiama kontrasto, šis skiriasi pro inkstus ir matome, ar yra susiaurėjimų, ar yra nesikontrastuojančių akmenų.
==== Ligos gydymas ====
Pirmiausiai yra malšinamas skausmas ir pykinimas. Skausmui malšinti vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (deksketoprofenas, diklofenakas), narkotikai (butorfanas), pykinimui (metaklopramidas). Vartojama daug skysčių, kad greičiau pasišalintų akmenys (manoma, kad padeda alus, šampanas).
Akmens pasišalinimą skatinantys vaistai (alfa blokeriai, kalcio kanalų blokatoriai - nifedipinas).
Jei yra infekcija, vartojami antibiotikai (ampicilinas, amoksicilinas).
Jei esti šlapimo takų užsikimšimas, kuris gali sukelti inkstų nepakankamumą, daroma nefrostoma (vamzdelis tiesiai iš inkstų išvedamas į odos paviršių).
Elektrošokinė litotripsija – ultragarso pagalba suskaldomi akmenys.
Retai atliekam chirurginė procedūra (akmens pašalinimas, šlapimtakio atvėrimas).
Norint, kad nepasikartotų priepoliai, gydyti sukėlusias ligas, laikytis dietos. Svarbiausias apsisaugojimo veiksnys – vartoti daug skysčių (8 stiklines po 200 ml per dieną). Yra duomenų, jog kasdieninis kavos, arbatos, vyno, alaus vartojimas, sumažina, o obuolių, greipfrutų sulčių vartojimas – padidina akmenų susidarymo riziką.
Prognozė yra gera, 80 % akmenys pasišalina patys, 20 % atvejų gali išsivystyti tokios komplikacijos, kaip pielonefritas, inkstų funkcijos nepakankamumas, urosepsis.
==== Pagrindiniai ligonių skundai ====
Skausmingas dažnas šlapinimasis.
Priepuoliniai pilvo skausmai.
Pykinimas.
Vėmimas.
 
===Ūminis pielonefritas===
====Ligos aprašymas====
'''Ūminis pielonefritas''' – inkstų geldelių ir taurelių uždegimas, kuris būna nekomplikuotas (dažniausiai pasireiškia jaunoms moterims) ir komplikuotas (nėščiųjų, po operacijų, po traumų, esant imuniteto nepakankamumui), kuris būna sunkesnės eigos ir pavojingesnis sveikatai bei gyvybei. Moterys serga žymiai dažniau nei vyrai. Taip pat dažnai serga vaikai, kurie turi tam tikrus anatominius pakitimus inkstuose bei šlapintakiuose.
====Ligos priežastys====
Dažniausias pielonefrito sukėlėjas - bakterija E. coli. Ši bakterija gyvena išangėje, o iš ten lengvai patenka į tarpvietę, lytinius takus ir į šlaplę, kuria kildama aukštyn, užkrečia šlapimo pūslę (cistitas), o po to patenka į inkstų geldelę, sukeldama pielonefritą. Infekcijai plisti palankias sąlygas sudaro inkstų akmenligė, navikai, randai, kurie sukelia šlapimo sąstovį inkstuose. Taip pat šia liga dažniau susergama nėštumo metu, sergant cukriniu diabetu, kraujo ligomis.
====Ligos požymiai====
Liga prasideda ūmiai: pakyla temperatūra, pradeda skaudėti galvą, gali pykinti, atsiranda silpnumas. Skauda juosmenį, ar šoną pažeistojo inksto projekcijoje. Gali skaudėti pilvą, o jei kartu sergama cistitu, būna skausmingas šlapinimasis. Ligos eiga priklauso nuo gretutinių ligų, žmogaus organizmo ypatybių ir sukėlėjo (komplikuotas ar nekomplikuotas pielonefritas). Ji gali būti labai lengva ir praeiti per kelias dienas, tačiau gali užsitęsti, sukelti kraujo užkrėtimą ir šoką.
====Tyrimai====
Kraujo tyrimas rodo uždegimą - padidėja leukocitų kiekis, C reaktyvusis baltymas. Tačiau diagnostikai svarbiausias - šlapimo tyrimas. Diagnozę patvirtina šlapime rasti leukocitai (kartais - pūliai), bakterijos, nedaug eritrocitų. Echoskopuojant pakitimų gali nebūti, arba inkstas gali būti pabrinkęs.
====Gydymas====
Jei liga nekomplikuota, užtenka paskirti antibiotikus ir pratęsti gydymą ambulatoriškai. Kitais atvejais ligoniai guldomi į ligoninę. Idealu, jei įmanoma atlikti šlapimo pasėlį ir nustatyti, kokiems antibiotikams jautrus sukėlėjas. Dažniausiai vartojami antibiotikai - ciprofloksacinas, norfloksacinas, biseptolis. Jei eiga labai sunki, skiriami keli antibiotikai, ieškoma šalinama šlapimo sąstovio priežastis (akmenys, augliai).
 
===Proteinurija===
====Ligos aprašymas====
'''Proteinurija''' - bendras baltymų kiekio šlapime padidėjimas. Proteinurijos gali būti: prerenalinės, renalinės, postrenalinės.
 
'''''Prerenalinės proteinurijos''''' atsiranda dėl laikino inkstų filtro pralaidumo padidėjimo. Jos gali būti tiek fiziologinių būklių metu: ką tik gimusiems naujagimiams, nėsčioms moterims, išsimaudžius šaltame vandenyje, ilgai stovint, tiek patologinių būklių metu: stipraus streso atveju, sutrikus kraujotakai (širdies ligos). Joms priskiriami ir Bens-Džonso baltymai. Tai - monokloninės lengvosios imunoglobulinų grandinės, aptinkamos esant plazminių ląstelių navikams - dauginei mielomai, Waldenstrom'o makroglobulinemijai. Nemonokloninės lengvosios grandinės atsiranda suintensyvėjus imunoglobulinų katabolizmui (sisteminės raudonosios vilkligės ir kt. atvejais). Šių baltymų (glikoproteinų) molio masė yra maža (apie 25 000 Da); jie lengvai prasifiltruoja ir nesireabsoruoja. Bens-Džonso baltymams būdinga ši savybė: pašildžius šlapimą iki 40-60 laipsnių temp. jie, kaip ir kiti baltymai, iškrenta į nuosėdas, o pakėlus temperatūrą iki 100 laipsnių - ištirpsta (tai nebūdinga kitiems baltymams). Atliekant šlapimo ekeltroforezę, Bens-Džonso baltymai nuo starto linijos "nueina" toliausiai- elektroforegramoje gaunama viena labai ryški juosta.
'''''Renalinė proteinurijos''''' būna: glomerulinės, kanalėlių, mišrios.
''Glomerulinės proteinurijos'' atveju padidėja albuminų bei didesnės molio masės kraujo plazmos baltymų filtracija glomeruluose. Padidėja ir jų kiekis šlapime. Glomerulinę proteinuriją gali sąlygoti įvairūs patologiniai procesai. Ji gali būti pirminė esant inkstų patologijai, pvz., sergant glomerulonefritu, arba antrinė – sisteminių ligų, kurios pažeidžia ir inkstus, pvz., sergant cukralige, atvejais.
''Kanalėlių proteinurijos'' atveju sumažėja baltymų reabsorbcija proksimaliniuose inkstų kanalėliuose. Dėl to padidėja mažos molio masės baltymų, kurie lengvai filtruojasi glomeruluose (pvz., retinolį surišančio baltymo, α1-mikroglobulino, β2-mikroglobulino, lizocimo), šalinimas su šlapimu (šių baltymų kiekis kraujo plazmoje sumažėja). Kanalėlių proteinurijos atveju baltymų koncentracija šlapime būna <1,5 g/p.
Kanalėlių proteinurija gali išsivystyti pielonefrito, inkstų transplantato atmetimo atvejais, įvairių nefrotoksiškų medžiagų, pvz., sunkiųjų metalų, kai kurių vaistų poveikyje.
''Mišriąją glomerulinę- kanalėlių'' proteinuriją gali sąlygoti būklės, kurių metu sutrinka ir glomerulų, ir kanalėlių funkcija, pvz., ūmus inkstų nepakankamumas. Šlapime labai padaugėja albuminų, tiek didesnės, tiek ir mažos molio masės baltymų.
 
'''''Postrenalinė proteinurija''''' išsivysto dėl šlapimtakių bei lytinių organų patologijos. Šiuose organuose vyksta ląstelių irimas, kraujavimas bei padidėjusi sekrecija, o šlapime esti nedaug baltymų, daug leukocitų, bakterijų ir kartais – eritrocitų.
 
== Naudota literatūra ==
* [http://www.is.lt/cancer_reg/ Lietuvos vėžio registras]
* [http://www.uni-mainz.de/FB/Medizin/Anatomie/workshop/EM/EMNiereE.html Inkstų elektroninės mikroskopijos nuotraukos] {{en-icon}}
* [http://www.euregene.org/euregene/pages/kidney_tut_e.html Europos Genomo Projektas "Inkstų„Inkstų funkcijų apsauga"apsauga“] {{en-icon}}
* [http://www.worldkidneyday.org/ Pasaulinės instų dienos tinklalapis] {{en-icon}}
* http://www.pasveik.lt/ligos-ir-sindromai/5;abc;A