Vikipedija

Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Tocekas (aptarimas | indėlis)
28 524 keitimai
adaptuoti perrašyti kursyvu, papildyta
Eilutė 1:
'''Adaptuotoji asmenvardžio forma''' [[lietuvių kalba|lietuvių kalboje]] – būdas užrašyti kitos kalbos [[asmenvardis|asmenvardžius]] lietuviškame rašte. Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., {{En|[[James Cook]]}} transkribuojamas į {{Lt|Džeimsas Kukas}}. Šiuo pavyzdžiu ''J'' tariasi kaip ''Dž'', ''a'' žodžio viduryje kaip ''ei'', ''e'' nesitaria, ''C'' tariasi kaip ''K'', ''oo'' tariasi kaip ''u''. Prie gauto rezultato dar pridedamos lietuviškos galūnė ''-as'', taip iš ''James Cook'' gaunamas ''Džeimsas Kukas''. Sovietmečiu tai buvo pagrindinis asmenvardžių rašymo būdas, po [[1990]] m. rašyba tapo įvairi – rašoma tiek originalo kalba, tiek ir sulietuvintai.
 
Adaptavimo lygys gali būti įvairus. Originalaus vardo perrašymas nenaudojant fonetinės transliteracijos, bet pridedant lietuviškas galūnes yra vadinamas sugramatinta asmenvardžio forma, pvz., ''Jamesas Cookas''. Fonetinė transkribcija nepridedant lietuviškos galūnės yra vadinama nesugramatinta sulietuvinta asmenvardžio forma, pvz., ''Džeims Kuk''. Šis būdas naudojamas užrašant ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius.
 
Rašymui originalo kalba neretai priskiriama adaptuota [[anglų kalba]]i forma, kartais – [[prancūzų kalba]]i. Taip paprastai rašomi asmenvardžiai tautų, naudojančių nelotyniškus rašmenis – pvz., [[korėjiečiai|korėjiečių]], [[arabai|arabų]] ir kt. [[Diakritiniai ženklai]] rašomi ne visuomet.
 
Pagal [[VLKK]] nutarimą, asmenvardžių rašyba turi atitikti tikslinę auditoriją: į plačiąją visuomenę ir ypač vaikus orientuotoje literatūroje vartotina adaptuotoji, o mokslinėje ir enciklopedinėje – originalioji asmenvardžio forma. Be to, galima rašyti abidvi formas (vieną iš jų nurodant skliausteliuose).
 
== Privalumas ==
Pagrindinis adaptuotosios formos privalumas – aiškus tarimas net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių, lengvesnis nei užsienio kalba tarimas (pvz., ''Dilthey'' = ''Diltėjus''), kaitomos galūnės (nors kai kuriais atvejais ir nekaitomos, pvz., ''[[Michel Platini]]'' = ''Mišelis Platini''). Privalumas yra abejotinas, nes asmenvardis (ypač trumpas) yra neatpažįstamai sudarkomas, be to adaptuojant reikia žinoti kalbos, iš kurios adaptuojama tarimo taisykles, pvz., angliška pavardė ''Thomas'' adaptuojama į lietuvių kalbą kaip ''Tomas''<ref>Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.11. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983. P. 349. Įrašai: Tomas Dilanas, Tomas Sidnis Džilkristas, Tomas Viljamas Aizekas.</ref>, o prancūziška pavardė ''Thomas'' kaip ''Toma''<ref>Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.11. P.348. Įrašai: Toma Ambruazas, Toma de Tomonas Žanas</ref>, todėl pagrįstą adaptuotą asmenvardžio formą gali sudaryti tik specialistas.
 
== Trūkumai ==
Adaptuotoji asmenvardžio forma turi daugybę trūkumų.
* Fiziškai yra neįmanoma perrašyti viso pasaulio žmonių asmenvardžius adaptuotąja forma.
* Didžiulis trūkumas – informacijos užsienio kalba paieška. Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie [[Wolfgang Amadeus Mozart]] naudojant užklausą ''Volfgangas Amadėjus Mocartas''.
* Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis.
* Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref>.
* Adaptuojant asmenvardžius reikia žinoti kalbos, iš kurios adaptuojama tarimo taisykles. Tokiu būdu tautinės mažumos atstovo asmenvardis adaptuojamas pagal valstybinę kalbą tos šalies, iš kurios yra asmuo. Tai prieštarauja pačiai adaptavimo prasmei: kuo aiškiau perteikti tarimą net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių. Pavyzdžiui, Ispanijos pilietis su pavarde Jiménez ar Ximénez lietuvių kalboje adaptuojamas kaip ''Chimenas'' ar ''Chimenesas'', tačiau jei asmuo su tokia pavarde yra baskų tautybės (pati pavardė baskų kilmės), tai turėtų adaptuojamas pagal baskų kalbos tarimą ir turėtų būti užrašoma panašiau kaip ''Šimenesas''.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma priveda prie kurioziškų situacijų: tas pats dokumentas, knyga gali turėti skirtingus autorius. Tai apsunkina paiešką bibliotekose, internete.
* Adaptavimo taisyklės kiekvienai kalbai yra skirtingos. Tai ne tik nepatogu, bet ir priveda prie absurdiškų situacijų: tas pats žmogus gali įgyti skirtingus asmenvardžius priklausomai nuo to iš kurios kalbos perrašoma. Pavyzdžiui, Latvijos gyventojas [[Ivars Kalninš]] adaptuojamas į lietuvių kalbą kaip ''[[Ivaras Kalninis]]'' – perrašant iš latvių kalbos pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pvz., ''Bėrzinis'' (vietoj Bērziņš), ''Krūminis'' (vietoj Krūmiņš) <ref>{{cite web |url=http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/adaptavimas.html |title=Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas |author=Valstybinė lietuvių kalbos komisija |date= |work= |quote=4.4 punktas: Pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, pvz.: Bė́rzinis (Bērziņš), Krū́minis (Krūmiņš). |publisher= |accessdate=8 February 2013}}</ref>, tačiau to paties žmogaus vardas adaptuojant iš rusų kalbos jau užrašoma kitaip, pvz., ИварИварс Калныньш užrašomas jau kaip ''Ivarsas Kalninšas'' <ref>{{cite web |url=http://www.teatrai.lt/i-lietuva-atvyksta-legendinis-aktorius-ivarsas-kalninsas.html |title=Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas |author= |date=2012-01-18 |work= |publisher= |accessdate=8 February 2013}}</ref> (vėlgi kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija).
* Iš adaptuotosios amenvardžio formos naudojamos lietuvių kalboje neįmanoma nustatyti pradinio vardo užrašymo, nes lietuvių kalbos rašyboje nenaudojami sudvigubinti priebalsiai. Tokiu būdu adaptuotoji asmenvardžio forma lietuvių kalboje yra dar labiau nutolusi nuo transkribcijos rusų kalboje (iš kurios kilusi), nes rusų kalboje sudvigubinti priebalsiai yra išlaikomi.
* To paties žmogaus asmenvardis užrašytas adaptuotąja forma seniau ir dabar skiriasi, pvz., XX amžiaus pradžioje Lietuvoje populiari lenkų rašytoja ''[[Eliza Orzeszkowa]]'' buvo užrašoma kaip ''Elzė Ožeškienė'', o vėliau kaip ''Eliza Ožeškova''; [[JAV prezidentas|JAV prezidento]] ''[[Woodrow Wilson]]'' asmenvardis vienur užrašomas kaip ''Vudrou Vilsonas'', kitur kaip ''Vudrovas Vilsonas'', arba ''Vudro Vilsonas'', o dabar ''Woodrow Wilson'' arba ''Woodrowas Wilsonas''. Tačiau šių laikų mokykliniame vadovėlyje yra pateiktas dar kitaip – kaip ''Vudras Vilsonas''<ref>Gintaras Kaselis, Rimutė Morozovienė, Mindaugas Tamošaitis. Istorijos vadovėlis 12 klasei, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2008. P. 257</ref>.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma yra visiškai bevertė juridiniuose dokumentuose, nes sutartys ir kiti oficialūs dokumentai sudaromi pagal įrašus asmens dokumentuose, o ne pagal tarimą. Tai ypač svarbu, nes klaidingai užrašytas asmenvardis gali paversti dokumentą negaliojančiu, be to iškyla problemos sudarant sutartis su užsieniečiais.
* Asmenvardžio, konkrečiai pavardės, adaptavimas lemia, kad Lietuvos Respublikos pilietis ištekėjęs/vedęs užsienietį gali įgyti kitokią nei sutuoktinis pavardę. Pavyzdžiui, moteris ištekėjusi už užsieniečio su raide W pavardėje, Lietuvos Respublikos išduotame pase įgyja pavardę be [[w]] raidės. Tai sukelia daug nepatogumų<ref>
{{cite web |url=http://www.tiesa.com/zinios/news/show/641.html |title=Vargas dėl pavardės |author=Evelina Uždavinytė |date=2010-04-01 |work= |publisher= |accessdate=4 February 2013}}</ref><ref>
{{cite web |url=http://m.lrytas.lt/?data=20090425&id=akt25_a1090425&view=2 |title=Europą juokina raidžių vergais tapę lietuviai |author=Dalia Gudavičiūtė |date=2009-04-25 |work= |publisher= |accessdate=4 February 2013}}</ref>.
eilutė 28 ⟶ 26:
* Moterų asmenvardžiai adaptuojami nepridedant galūnių, tačiau tekste nežinant asmens lyties, pvz., žmogus su pavarde Fischer (pavardę reiškia žvejys) gali būti moteris, galima klaidingai adaptuoti kaip ''Fišeris'', o turėtų būti ''Fišer''.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma negali būti naudojama pašte siunčiant adresatui tiek paprastą, tiek registruotą laišką į užsienį.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma gali būti įžeidi, nes asmens vardas ir pavardė yra neatpažįstamai sudarkomas ir gali įgyti visai kitą prasmę. Pvz., lietuvių delegacija [[Versalio taika|Versalio taikos]] derybose Antantės misijos vadovą prancūzą Jacques Reboul įvardindavo kaip ''Riebulis'' <ref>
{{cite book |last=Klimas |first=Petras |authorlink=Petras Klimas |title=Iš mano atsiminimų |url= |accessdate= |year=1990 |publisher=Lietuvos enciklopedijų redakcija |location=Vilnius |isbn= |page=205 |pages=}}</ref>.
* Adaptuota asmenvardžio forma iškraipo žmogaus kilimo vietą ir tautinę priklausomybę, pvz., rumuno ar moldavo pavardė Munteanu (verčiant pagal prasmę – kalnietis arba valachas) lietuvių kalba užrašyta kaip ''Muntianas'' gali būti palaikyta kaip armėniška.
* Naudodama adaptuotas asmenvardžio formas Lietuva lieka rusiškos kultūros įtakoje. Vakarų Europoje užrašant tikrinius vardus (asmenvardžius ir vietovardžius) skiriamas akcentas rašybai, o Rusijoje – tarimui<ref>
eilutė 34 ⟶ 33:
* Adaptuotoji asmenvardžio forma tegali būti naudojama ir teturi praktinę prasmę tik tekstuose, parašytuose lietuvių kalba. Verčiant į kitas kalbas neprofesionalūs vertėjai per klaidą užmiršta asmenvardžiams atstatyti originaliais formas.
* Adaptuojant istorinių asmenybių asmenvardžius iškraipoma istorija: daugeliu atveju nėra žinoma ar lietuviai žinojo asmenį, kurio vardas adaptuojamas, ir ar tuomet tarė taip, kaip užrašoma dabar. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenę dvarininkų giminė su pavarde Weyssenhoff dabar adaptuotai užrašomi kaip ''Veizenhofai''<ref>Lietuvos architektūros istorija T.2: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų redakcija. 1994. P.71</ref>, tačiau patys šių dvarininkų valstiečiai juos įvardindavo labiau pritaikytai lietuviškai tarsenai (nes priebalsių h ir f lietuvių kalboje nėra nuo seno<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T.2: Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1987. P.169 </ref>) – ''Vaisonais'' <ref>Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T.2. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. P.161.</ref>.
* Pats adaptavimas yra anachronistiškas (nepaisoma laikmečio): žmonių asmenvardžiai gyvenusių viduramžiuose adaptuojami į bendrinę lietuvių kalbą, kuri yra sunorminta tik 20 amžiaus pradžioje. Jei [[William Shakespeare]] ir buvo žinomas amžininkų lietuvių tai tik kaip ''Szekspyras'' ar ''Szekspyrius'', nes raidės [[š]] 17 amžiaus lietuviškuose raštuose nebuvo. Lygiai taip pat nėra išlikę jokių liudijimų, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Henri Valois buvo amžininkų užrašomas kaip ''[[Henrikas Valua]]''.
* Visuotinis vardų adaptavimas yra sunkiai suvokiamas ir sunkiai pagrindžiamas perrašant žmonių asmenvardžius, nieko bendro neturėjusius ir neturinčius su Lietuva ir lietuvių kalba.
 
== Atsiradimas ==
Iki [[Lietuvių tautinis sąjūdis|tautinio lietuvių sąjūdžio]] lietuvių kalba raštuose buvo naudojama retai, išsilavinę lietuviai rašto kalbai naudodavo lotynų arba lenkų kalbą, nuo 19 amžiaus ir rusų. Viduramžių lenkų ir lotynų (ir kitose Europos kalbose) raštuose adaptavimas nebuvo svetimas, pvz., taip [[René Descartes]] lotyniškame rašte tapo ''Renatus Cartesius''. Visgi dažniausiai vardui būdavo randamas ekvivalentas, o pavardė likdavo nepakeista. Tačiau nuo [[švietimo epocha|švietimo epochos]] vardų adaptavimo atsisakyta. Adaptavimo atsisakyta ir lenkiškame rašte. 19 amžiaus bėgyje lenkiška įtaka vis silpnėjo, ypač tautinio atgimimo metu buvo atmetama viskas kas lenkiška. Buvo pasiūlyta idėja lietuvių kalboje naudoti [[kirilica|kirilicą]]. Carinės valdžios idėja buvo palaikyta, ypatingai palaikė Vilniaus generalgubernatorius Michail Muravjov. [[Spaudos draudimas|Spaudos draudimo]] laikotarpiu oficialiai buvo leidžiama naudoti tik lietuvišką raštą parašyta kirilica, rusiška atmaina. Šie tekstai buvo rašomi civiliniu šriftu (гражданский шрифт), liaudyje vadintu [[graždanka]]. Nors reforma lietuvių ir nebuvo priimta (daugiau dėl religinių motyvų, nes buvo manoma, kad taip siekiama supravoslavinti <ref>
Adaptuota asmenvardžio forma atsirado{{faktas}} kartu su lietuviškos raštijos atsiradimu. XIX amžiaus pabaigoje originali ir adaptuota asmenvardžio forma buvo vartojama pramaišiui. Dažnai buvo naudojama stipriai adaptuota forma pridedant lietuviškas priesagas nelietuviams.
{{cite book |last= |first= |authorlink=Petras Klimas |title=Lietuvos istorija red. A. Šapoka|url= |accessdate= |year=1936 |publisher=Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija |location=Kaunas |isbn= |page=498 |pages=}}</ref>, tačiau rašyba įtakojo ypač vaikus, nes mokymas valdiškose mokyklose ir gimnazijose buvo dėstomas [[rusų kalba]]. Rašte rusų kalba yra įprasta ir savaime suprantama perrašyti asmenvardžius iš lotyniškosios abėcėlės pagrindu į kirilicą, nes naudojamas visai kitas raidynas, kaip kad naudojama kitose raštuose, pvz., savaime suprantama japonų kalboje naudoti [[katakana]] rašmenis užrašant svetimvardžius. Tačiau lotynišką abėcėlę naudojančiam raštui perrašymas iš kitos lotynišką raštą naudojančios kalbos buvo beprasmis. Taip už pagrindą lietuviškame rašte buvo paimta rusiška užsieniečių vardų užrašymo praktika. Be to lietuvių kalba dar nebuvo sunorminta, naudoti skirtingi adaptavimo būdai: net iki absoliutaus lietuvinimo, pvz., Robinson Crusoe tapo ''Rubinaitis Peliuzė''; dažnai buvo naudojama stipriai adaptuota forma pridedant lietuviškas priesagas ir galūnes nelietuviams. Apskritai užrašymo tradicija 20 amžiaus pradžioje priklausė nuo spaudos leidinio: vieni naudojo originalią rašybą, kiti - adaptuotą asmenvardžio rašybą.
 
Tarpukario Lietuvoje mokslinėje literatūroje buvo sekama vakarų Europos tradicija, t. y. asmenvardžiai buvo rašomi taip kaip originale, pvz., [[Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas]] ''[[Winston Churchill]]'' buvo ir užrašomas Churchill. Vis dėlto, mokiniams skirtoje literatūroje buvo taikoma adaptuota asmenvardžio forma – italų renesanso epochos menininkas ''Michelangelo'' buvo užrašomas kaip ''Mykolas Angelas'', o pirmasis JAV prezidentas ''[[George Washington]]'' buvo užrašomas kaip ''Jurgis Vašingtonas''.▼
Mažiau adaptuotos formos buvo naudojamos vakarų Europoje. Dažniausiai vardui būdavo randamas ekvivalentas, o pavardė likdavo nepakeista. Pavyzdžiui, 17 amžiuje į Berlyną ir apylinkes atsikėlę prancūzų [[hugenotai|hugenotų]] pavardes išlaikė nepakitusias, iki šiol Berlyne yra žmonių su prancūziška užrašymo tradicija: Fontane, de Maizière, de la Motte Fouqué, Lenné, Lefèvre <ref>{{cite web |url=http://www.berlin.de/775/stadt-der-vielfalt/vielfalt-in-berlin/2655-2266-die-hugenotten.html |title= Die Hugenotten. Hochqualifizierte Flüchtlinge (réfugiés) aus Frankreich |author= |date= |work= |publisher= |accessdate=18 February 2013}}</ref> ar ir šitokios užrašymo praktikos nekeitė net nacistai. Nors [[JAV]] yra anglakalbė šalis, žmonių pavardės teberašomos pagal šalies kalbos iš kurios atvyko taisykles (tik be [[diakritiniai ženklai|diakritinių ženklų]]), pvz., pavardės kilusios iš vokiečių kalbos taisykles garsas š užrašomas kaip sch, bet ne kaip sh: Dave Schultz, Debbie Wasserman Schultz. Visuotinės vardų adaptavimo praktikos vakarų Europoje niekada nebuvo.
 
▲Tarpukario Lietuvoje mokslinėje, publicistinėje literatūroje buvo sekama vakarų Europos tradicija, t. y. asmenvardžiai buvo rašomi taip kaip originale, pvz., [[Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas]] ''[[Winston Churchill]]'' buvo ir užrašomas kaip ''Churchill''. Vis dėlto,Tik mokiniamsvaikams skirtoje literatūroje buvo taikoma adaptuota asmenvardžio forma – italų renesanso epochos menininkas ''Michelangelo'' buvo užrašomas kaip ''Mykolas Angelas'', o pirmasis JAV prezidentas ''[[George Washington]]'' buvo užrašomas kaip ''Jurgis Vašingtonas''.
 
Po 1940 m., galutinai po 1944 m., dėl tarybinės okupacijos ryšiai su vakarų Europa nutrūko. Žinios daugiausiai pasiekdavo per Maskvą, per [[Rusų kalba|rusų kalbą]]. Rusų kalboje visi ne rusų kalbos asmenvardžiai yra [[transliteracija|transliteruojami]]. Vietoj to, kad išsiaiškinti, kaip buvo rašomas asmenvardis originale, buvo nueita lengviausiu keliu<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T.6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref> imta transliteruoti iš rusų kalbos į lietuvių. Tokiu būdu ''Winston Churchill'', rusų kalboje buvo transliteruotas į ''Уинстон Черчилль'', o iš pastarosios dar sykį transliteruotas į lietuvių kalbą kaip ''Vinstonas Čerčilis'' arba net ''Vinstonas Čiurčilis''.
eilutė 46 ⟶ 48:
Tai buvo primestas reiškinys. Tokia bereikalinga dvigubo transliteravimo praktika nebuvo naudojama kitose [[TSRS]] respublikose naudojančių lotynišką raštą. Paskui lietuvius transliteruoti imta ir [[latvių kalba|latvių kalboje]]. Estai dėl Suomijos kaimynystės ir suomių kalbos artumo pajėgė atsispirti šiai ydai<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref>. Adaptuotų asmenvardžio ir vietovardžių formų nenaudojo užsienio lietuviai. Taip pat adaptuotų formos nebuvo naudojamos [[Užkarpatė]]je gyvenančių vengrų ir [[Lietuvos TSR]], [[Baltarusijos TSR]] ir [[Ukrainos TSR]] gyvenančių lenkų.
 
Ši primesta vardų adaptavimo praktika didelio nepasitenkinimo nesukėlė. Per 1941 metų trėmimą nukentėjo inteligentai, pedagogai. 1944 metais vengdami grįžtančios tarybinės santvarkos ir galimų represijų daug išsilavinusių žmonių paliko Lietuvą. Vyresniajai kartai išmirštant, originalus vardo užrašymas pasimiršo, be to su adaptuotąja forma jaunesnio amžiaus lietuviai jau buvo susipažinę mokykloje. Oficiali kalba Tarybų Sąjungoje buvo rusų, asmens tapatybę liudijančiuose dokumentuose buvo naudojama rusų kalba, tačiau lotynišką abėcėlę naudojančioms sąjunginėms respublikoms buvo padaryta išimtis: TSRS pase išduotame Lietuvos TSR įrašai būdavo pradubliuoti lietuviškai. Pvz., net žmogus gimęs [[Rusijos TFSR]], rusų tautybės asmuo su vardu Ivan Ivanov atsikėlęs į Lietuvos TSR ir čia gavęs pasą, jo vardas lietuviško paso dalyje perrašomas kaip Ivanas Ivanovas. Per dešimtmečius prie tokios tvarkos žmonės įprato, todėl daugeliui žmonių iki šiol yra kaip ir savaime suprantama, kad užsieniečio vardas gali turėti "lietuvišką" užrašymą.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1990 metais, tarybiniais metais įvesta tikrinių vardų užrašymo tvarka liko. Šiuo metu kai kurie visuomenės veikėjai ragina atsisakyti sovietinės tvarkos ir grįžti prie vakarų Europos asmenvardžių rašymo tradicijos.<ref>{{cite web |url=http://www.balsas.lt/naujiena/115778 |title= Ar grįšime ton pačion pelkėn? |author=Saulius Spurga |date= 2007-06-06 |work= |publisher= |accessdate=7 February 2013}}</ref>▼
 
▲Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1990 metais, tarybiniais metais įvesta tikrinių vardų užrašymo tvarka liko. Šiuo metu kai kurie visuomenės veikėjai ragina atsisakyti sovietinės tvarkos ir grįžti prie vakarų Europos asmenvardžių rašymo tradicijos. <ref>{{cite web |url=http://www.balsas.lt/naujiena/115778 |title= Ar grįšime ton pačion pelkėn? |author=Saulius Spurga |date= 2007-06-06 |work= |publisher= |accessdate=7 February 2013}}</ref>. Esamu laiku, pasaulyje, adaptuotoji asmenvardžių forma rašte lotyniškos abėcėlės pagrindu vis dar naudojama tik lietuvių ir latvių kalbose.
 
== Bandymai atsisakyti ==
Adaptuotų formų naudojimas dėl daugybės trūkumų yra komplikuotas, tai buvo suprasta dar tarybiniais metais. Dar 1961 metais centrinio komiteto prie [[MokslųLietuvos mokslų Akademijaakademija|Mokslų Akademijosakademijos]] nurodymu buvo sudaryta Lietuvių kalbos komisija. Jos tikslas buvo suvienodinti asmenvardžių rašymą, nes tas pats asmuo dažnai buvo užrašomas skirtingomis asmenvardžio formomis, išsiaiškinti tikrąjį vardo tarimą. Jau tada buvo aišku, kad adaptuotų formų naudojimas yra neperspektyvus, nemažai lietuvių kalbininkų ragino grįžti prie originalios svetimų vardų rašybos. 1977 komisijoje buvo linkstama naudoti originalius asmenvardžius, bet tam pasipriešino komisijos nariai funkcionieriai. Buvo rastas kompromisas: mokslinėje literatūroje naudoti originalią rašybą, o populiarioje – adaptuotą. Nutarimas nebuvo valdžios patvirtintas. 1985 m. dar sykį buvo nuspręsta mokslinėje literatūroje naudoti originalų asmenvardį, o populiarioje – adaptuotą, bet nutarimas neįsigaliojo, nors niekas nebalsavo prieš<ref>Zigmas Zinkevčius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ISBN 5-420-00102-5. P. 189</ref>. Tik 1988 m. originali asmenvardžių rašyba buvo įteisinta <ref>Zigmas Zinkevčius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. P. 190</ref>.
 
==Bandymai išlaikyti==
[[File:Hubei-S334-Entering-Yiling-4848.jpg|thumb|Kinų rašto transliteracija į lotynišką abėcėlę Yiling apskrityje esančiame kelio ženkle]]
Nors originali rašyba galima nuo [[Sąjūdis|Sąjūdžio]] epochos, tačiau iki šiol adaptuota forma plačiai naudojama, o bandymai jos atsisakyti sukelia pasipriešinimą. Šiuo metu asmenvardžių rašyboje (ir Vikipedijoje) yra sumaištis: naudojamos ir originalios, ir adaptuotos, ir sugramatintos (su apostrofa arba be) asmenvardžio formos. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas [[George Bush]] yra užrašomas ir originaliai, ir adaptuota asmenvardžio forma kaip ''Džordžas Bušas'', arba sugramatintai kaip ''Georgas Bushas'' ar ''George'as Bush'as'', pateikiamos lygiagrečiai adaptuota, o skliausteliuose originalios: ''Džordžas Bušas (George Bush)''. Grožinėje literatūroje absoliučiai vyrauja adaptuoti asmenvardžiai.
 
Grupė senosios kartos kalbininkų reikalauja naudoti adaptuotą asmenvardžio formą, t.y. lietuvinti absoliučiai visus svetimvardžius. Bandymus atsisakyti adaptavimo vadina kaip "lietuvių kalbos išdavyste". Prieštaraujant originaliai rašybai dažniausia išreiškiama tokia nuomonė: kaip reikės užrašyti japoniškus, kiniškus, graikiškus vardus? Dažnai kaip pašaipą pateikiami hieroglifai ar arabiškos raidės ir siūloma perskaityti. Tokios abejonės yra nepagrįstos, nes visose kalbose naudojančiose nelotynišką alfabetą yra parengtos transliteravimo taisyklės, pvz., užrašyti kinų kalbą lotyniškomis raidėmis naudojama [[pinyin]] sistema, baltarusių kalba naudoja [[lacinka]], rusų kalboje naudojama [[ISO 9]] standarto transliteracija, perrašant iš japonų kalbos patys japonai naudoja [[romadži]] sistemą.
 
== Šaltiniai ==
{{reflist}}
 
==Žiūrėti dar==
[[Adaptuotoji vietovardžio forma]]
 
== Nuorodos ==
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Asmenvardžių_adaptavimas_lietuvių_kalboje"