Naujosios Zelandijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Maoriams vadovaudavo vadai. Pareigybė dažnai, bet ne visada, buvo paveldima. Vadas arba vadė turėdavo pademonstruoti lyderio savybes, kad nebūtų išstumti. Svarbiausias prieškolonijinės maorių visuomenės vienetas buvo ''whānau'' arba išplėsta šeima. Keletas šeimų sudarė ''hapū'', o šių keletas sudarė ''iwi'' arba gentį. Hapū prekiaudavo ir bendradarbiaudavo, bet dažnai ir tarpusavyje pešdavosi. Maoriai išsaugojo savo istoriją žodžiu dainuose, pasakojimuose ir giesmėse. Patyrę meistrai galėjo padeklamuoti šimtmečių senumo genties geneologijągenealogiją (''whakapapa''). Menams priklausė oratorija (''whaikōrero''), šokiai, kurių tarpe buvo ''haka'', audimas, medžio drožimas, tā moko (tatuiravimas).

[[1841]] m. [[gegužės 3]] d. Naujoji Zelandija tapo nuo Australijos nepriklausoma kolonija. Salos buvo padalintos į provincijas, kurios buvo reorganizuotos [[1846]] m. ir [[1853]] m., kai gavo įstatymų leidžiamasias institucijas, panaikintas [[1876]] m. Šalis gavo savivaldą su Naujosios Zelandijos konstituciniu aktu [[1852]]  m., kuris įtvirtino centrinę ir provincijų vyriausybes.

[[Vaizdas:Scottish poster advertising emigration to New Zealand.jpg|thumb|200px|"Pirmoji„Pirmoji škotų kolonija Naujojoje Zelandijoje" —Zelandijoje“ – 1839  m. plakatas, reklamuojantis škotų migraciją. Kelvingrouvo Meno galerijaus ir muziejaus kolekcija, [[Glazgas]], [[Škotija]].]]

Nuo 1840  m. į Naująją Zelandiją pradėjo keltis daug žmonių iš Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos. Mažiau kėlėsi iš JAV, Indijos, kontinentinės Europos (įskaitant [[Dalmatija|Dalmatiją]] Kroatijoje ir [[Bohemija|Bohemiją]]<ref>John Wilson. 'Central and South-eastern Europeans', Te Ara—the Encyclopedia of New Zealand, updated 26-Sep-2006,

http://www.TeAra.govt.nz/NewZealanders/NewZealandPeoples/CentralAndSouth-easternEuropeans/en</ref> Čekijoje). [[1859]]  m. atvykėlių buvo daugiau nei vietinių, o [[1911]]  m. jų skaičius viršijo 1 milijoną.

Apie 1870-1880 1870–1880 m. keli tūkstančiai kinų atvyko iš [[Guangdongas|Guangdongo]], kad dirbtų Pietinės salos aukso laukuose. Nors juos pakvietė Otogo provincijos valdžia, jie tapo baltųjų priekabių objektu ir buvo išleistas įsakymas, neleidžiantis kinams vykti į Naująją Zelandiją<ref>Manying Ip. 'Chinese', Te Ara—the Encyclopedia of New Zealand, updated 21-Dec-2006, http://www.TeAra.govt.nz/NewZealanders/NewZealandPeoples/Chinese/en</ref>.

Maoriams patiko baltųjų atvykimas dėl atsivėrusių prekybos galimybių ir ginklų, kuriuos jie atsivežė. Tačiau greitai tapo aišku, kad jie neįvertino atvykstančių europiečių skaičiaus. Vyriausybės aktais iš genčių, kurių žemėse apsistojo atvykėliai, buvo atimtos teisės į žemę ir autonomiją. Kiti maoriai klestėjo: iki [[1860]]  m. [[Oklandas (Naujoji Zelandija)|Oklando]] miestas didžiąją dalį maisto pirko iš maorių, kurie jį užaugindavo. Daug genčių turėjo malūnus, laivus ir kitas modernias technologijas, net eksportuodavo maistą į Australiją. Nors rasių santykiai tuo metu buvo taikūs gubernatoriai ir genčių vadai varžydavosi dėl viršenybės daugelyje teritorijų. Vienas iš tokių konfliktų buvo Hone heke sukilimas, per kurį buvo sugriautas Kororarekos miestas.

Kai kurios gentys iš pradžių kovėsi su vyriausybę, bet po prieš ją kovojo. Juos skatino tikėjimas, kad vyriausybė atsilygins ir nesutarimai su kitomis gentimis. Vienas iš bendradarbiavimo rezultatų buvo tai,. kad maoriai parlamente [[1867]]  m. gavo keturias vietas.

Dėl karų, konfiskacijų, ligų<ref>[http://rsnz.natlib.govt.nz/volume/rsnz_37/rsnz_37_00_000660.html Epidemic Diseases (Papa reti or Mate uruta).], National Library of New Zealand</ref>, asimiliacijos<ref>[http://www.portdanielpress.com/maori_pop.htm ''Estimating a population devastated by epidemics'', Peter Entwisle, Otago Daily Times, 20 October 2006]</ref>, žemės praradimo, kuris sukėlė skurdą ir alkoholizmą, iliuzijų praradimą, maorių skaičius mažėjo. [[1769]]  m. jų buvo 86 tūkst., 70,000  in [[1840]]  m. - – apie 70 tūkst. ir [[1874]]  m. apie 48 tūkst., o [[1896]]  m. jų buvo mažiausiai - – 42 tūkst. Po to jų skaičius pradėjo didėti.

Kai Šiaurinėje saloje vyko Žemių karas, Pietinėje saloje, kur maorių buvo mažiau, buvo ramu. [[1861]]  m. Gabrielio Gulyje [[Otago regionas|Otoge]] rasta aukso. [[Danidinas]] tapo turtingiausiu šalies miestų ir daugelis pietiečių finansavo karą šiaurėje. 1865  m. parlamente buvo balsuota dėl Pietinės salos nepriklausomybės, bet pasiūlymas buvo nugalėtas.

Iki [[1900]]  m. Pietinėje saloje buvo daugiausiai baltųjų, bet po to Šiaurinė sala įsiveržė į priekį ir pirmauja iki šiol.

Tuo metu prasidėjo ir partijų politika, kai buvo įnauguruota pirmoji liberalų vyriausybė. Ji sukurė gerovės valstybę, užtikrino senatvės pencijas, sukūrė sistemą spresti nesutarimus tarp darbdavių ir profsąjungų, o 1893  m. suteikė balsavimo teises moterims. Tai buvo pirmoji taip padariusi šalis pasaulyje.