Indijos kultūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''[[Indija|Indijos]] kultūra''' - – [[Indijos subkontinentas|Indijos subkontinente]] gyvenančių tautų kultūra. Ji gali būti laikoma viena seniausių ir įvairiapusiškiausių pasaulyje.

Archeologijos duomenimis, [[III tūkst. pr. m. e.|III]]  – [[II tūkst. pr. m. e.]] Indijoje, prieš atvykstant į ją [[arijai|arijams]], buvusi aukšta vietos gyventojų  – [[dravidai|dravidų]]  – kultūra. Rastos figūrėlės, [[amuletas|amuletai]] liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir [[Šiva|Šivos]] (vieno populiariausių [[Induizmas|induizmo]] dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis ([[figa|figą]]), kai kuriuos žvėris ([[tigras|tigrą]], [[dramblys|dramblį]], [[raganosis|raganosį]], [[Jaučiai|jautį]]), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz., lingą, [[svastika|svastiką]]).

[[Vaizdas:Buddha_image_-_stone_-_with_disciple.jpg|thumb|right|180px|Budizmas  – viena iš Indijos religijų]]

Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug [[II tūkst. pr. m. e.|II]] t - – mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra  – [[Vedos]]. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu. [[Vedizmas]] neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo [[aukojimas]], kuriam būdingas sudėtingas [[magija|maginis]] ritualas. Keli dievai  – [[Agnis]] (Ugnis), [[Djausas]] (Dangus), [[Indra]] (Audra, Griaustinis), [[Prithivė]] (Žemė), [[RudrasRudra]] (Riaumojantysis), [[SurjasSūrja]] (Saulė), [[Vajus]] (Vėjas), [[VarūnaVaruna]] (Tvarka). [[I tūkst. pr. m. e.]] I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją  – [[brahmanizmas|brahmanizmą]]. Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų  – brahmanų  – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus [[siela]] persikelia į kitą, gimstantį organizmą. Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus kūną, siela tobulėjanti. Pasiekusi visišką tobulybę, ji susiliejanti su visuotine dvasia [[Brahmanas|Brahmanu]]. Vyriausieji dievai  – [[Brahma]], [[Višnus]], [[Šiva]]  – sudarė [[Šventoji Trejybė|trejybę]].

Apie to paties tūkstantmečio vidurį atsiranda dar dvi religijos  – [[budizmas]] ir [[džainizmas]]. Budizmo pavadinimas kilęs nuo jos įkūrėjo [[Buda|Sidhartos Gautamos]], praminto Buda. Ankstyvasis budizmas neteikia reikšmės nei ritualui, nei [[teologija]]i ir apsiriboja tik [[moralė]]s ir [[meditacija|meditacijos]] principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro „keturios kilniosios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budistai medituodami, eidami „kilniuoju aštuongubu keliu“ siekia įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, neapykantą ir klaidingą žinojimą) ir užgesinti savyje troškimą būti. Taip jie panaikins savyje kančią  – pasieks [[Nirvana (religija)|nirvaną]]. Džainizmo pavadinimas irgi kilo nuo įkūrėjo  – Vardamanos, praminto [[Džina]] (nugalėtoju). Džainizmas nepripažįsta nei dievų, nei demonų, antgamtinėmis būtybėmis laiko tik tobulybę pasiekusius žmones  – titankarus. Kaip ir budistai, džainistai siekia nutraukti ryšius su materialiu pasauliu ir pasiekti nirvaną. Tačiau platieji liaudies sluoksniai nesuprato šių sudėtingų religijų ir susiformavo induizmas  – svarbiausia Indijos religija. Induizmas turi dvi pagrindines kryptis  – [[šivaizmas|šivaizmą]] ir [[višnuizmas|višnuizmą]]. Induizmas kritiškai žiūrėjo į budizmą ir džainizmą, pripažino Vedų autoritetą, [[kastos|kastas]], [[reinkarnacija|reinkarnaciją]] ir [[karma|karmos]] dėsnį. Šalia Višnaus ir Šivos, garbinama ir daugybė vietinių dievybių, šventų gyvulių, kalnų, upių ir panašiai. Nuo [[XIII amžius|XIII a.]] arabų užkariautojai pradėjo skleisti Indijoje [[islamas|islamą]], kuris iš dalies išstūmė budizmą, susiaurino džainizmo įtaką, iš dalies reformavo induizmą, siekė net sujungti šias dvi religijas. Dabar 85 % Indijos gyventojų yra induistai, 10 % musulmonų, 2,3 % krikščionių, likusieji budistai, džainistai ir kiti.

# Vedų periodo ([[1500 m. pr. m. e.|1500]]–[[500 m. pr. m. e.]]) metu buvo manoma, kad viso kosmoso pagrinde yra viena Būtybė, kuriai padeda žmogiški herojai, turintys dieviškųjų savybių. Pasaulio pagrindą sudaro ugnis, vanduo ir maistas, žmogaus prigimtį  – budėjimas, sapnai, gilus miegas, dvasios galia ir penkios juslės. Pasaulio likimas priklauso nuo dorinės žmogaus vertės.

# Klasikinis periodo ([[500 m. pr. m. e.]]  – [[1000]]  m. e. m.) metu susikuria įvairios filosofinės ir teologinės pažiūros. Iškyla brachmanizmas su savo 6 ortodoksinėm sistemomis. Šalia jų yra ir trys priešingos  – budizmas, Čarvakos mokslas bei džainizmas.

# Naujųjų laikų (po [[1000]]  m. e. m.) filosofijai daro įtakos Višnaus ir Šivos teologija ir islamo filosofija. Iš vienos pusės buvo stengiamasi atnaujinti senąją mąstymo tradiciją, iš kitos pusės pradėjo skverbtis vakarietinė filosofija.

# Indijos literatūros vediškasis laikotarpis (3000–[[500 m. pr. m. e.]]) pasižymi religine anonimiška kūryba. Šiam laikotarpiui atstovauja keturios Vedos su priedais (Bramanomis, Aranijakomis, Upanišadomis), sudarančios šruti (dieviškąjį pavidalą), ir Upavedos, Vedangos ir sutros, kurios sudaro smriti (žmogiškąjį patirimą). Vedos  – tai išminties giesmių rinkiniai. Šios giesmės buvo perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas ištisus amžius. Tikintieji indai vedas laiko dievų apreikštu, amžinu išminties šaltiniu.

# Klasikinis Indijos literatūros laikotarpis ([[500 m. pr. m. e.]]  – [[1800]]  m. e. m.) pasižymi klasikinės sanskrito kalbos vyravimu. Vieni iš seniausių mus pasiekę [[sanskritas|sanskrito kalba]] parašyti kūriniai yra indų epinės poemos [[Ramajana]] bei [[Mahabharata]]. Pavyzdžiui, Mahabharata yra ilgiausia pasaulyje poema, susidedanti iš 220 tūkst. šešiolikaskiemenių eilučių. Jos autoriumi yra laikomas Krišnadvaipajana, pramintas Vjasa. Tiek Mahabharata, tiek Ramajana yra laikomos šventomis poemomis  – už jų skaitymą yra atleidžiamos visos nuodėmės

Liejasi keistos melodijos, vinguriuoja po Indiją. Muzika, anot indų, dievų dovana žmonėms, dievų kalba, duota geriau suprasti save, išgirsti dangaus balsus. Gamta išmokė Rytų žmogų muzikos. Indai kūrė muziką garsais, paimtais iš gyvosios gamtos, o ne iš besielių daiktų  – mėgdžiojo gyvulius, paukščius. Septynios gaidos: ša, ri, ga ma, pa, dha, hi. Indija pagrįstai gali vadintis pasaulio [[muzika|muzikos]] tėvyne. Traktatai apie muziką Indijoje buvo rašomi jau gilioje senovėje, tais laikais, kai Vakarų kultūros apskritai nebūta. Indų melodija, sukurta pagal griežtą schemą, vadinasi [[raga]]. Kad būtų aiškiau, indai ragą įsivaizduoja karaliumi, turinčiu penkias žmonas  – ragines, kurių kiekviena dar po aštuonis vaikus  – raginukus. Todėl raga lyg visa karaliaus, valdovo, Dievo giminė.

Skiriama Šiaurės Indijos - – Hindusthani, ir Pietų Indijos - – Karnataka muzika. Pastarosios pradininkas [[Purandara dasa|Purandara Dasa]] (1480(94?)–1564). Žymiausias Pietų Indijos Karnataka stiliaus kompozitorius - – [[Tjagaradža]] (1767-18471767–1847) .

Indų [[architektūra]] savo poveikiu ir formų turtingumu Azijoje užima centrinę vietą. Jos įtaka siekia [[Indonezija|Indonezijos]] salas, [[Kinija (regionas)|Kiniją]], [[Korėja|Korėją]] ir net [[Japonija|Japoniją]]. Indų architektūrą lėmė trys pagrindinės krašto religijos, sudarydamos savitus stilius. Budizmo stilius labiausiai reiškėsi Indijos šiaurėje ir [[Šri Lanka|Ceilone]] [[250 m. pr. m. e.]]  – [[750]]  m. e. laikotarpyje. Šiam stiliui būdingi trejopi statiniai  – [[stupa|stupos]], savotiškai aptverti [[piliakalnis|piliakalniai]], ypač garsi [[Bhopalas|Bhopalo]] valstijoje [[Sančio stupa]] su būdingais vartais, papuoštais akmenyje iškaltu ornamentu, atkartojančių medžiui būdingą vartų konstrukciją; [[čaitijai]], uolose iškaltos milžiniškos šventyklos, kurios dažnai turėjo masyviomis kolonomis atskirtus šoninius praėjimus ir savo planu bei forma primena romanų stiliaus bažnyčias, [[Karlio šventykla]] yra būdinga savo lubų skliautu, iškaltoje uoloje pamėgdžiojančiu medžių rąstus, šventyklą apšviečia milžiniška pasagos formos anga, drauge su įeiga apjungta puošniu ornamentu; viharos, budistų vienuolynai, apjungę kelis pastatus su centrinėje vietoje pastatyta šventykla. Džainizmo stilius gyviausiai reiškėsi [[1000]]–[[1300]] mūsų eros metais, bet vėlesnės jo atmainos taip pat buvo paplitę po visą Indiją. Džainistinėms šventykloms buvo būdinga, kad jos turėjo įėjimo kiemus (ar specialiai išplėstas patalpas prieš įėjimą) ir kryžiaus formos planą, pridengtą užlaidinio skliauto, užleidžiant pagal perimetrą kiekvieną horizontalią plytų eilę iki perdengiamas visas plotas. Tuo būdu virš šventyklos susidarydavo [[bokštas (statinys)|bokštas]], kuriam buvo suteikiamos įvairios formos ([[piramidė]]s, meliono, svogūno). Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pastato padėtį ir išvaizdą suderinti su gamtovaizdžiu. Viena iš puošniausių yra [[Dilivaros šventykla]] ties [[Abu]], pastatyta iš balto [[marmuras|marmuro]] granito uolų aplinkoje. Tobuliausiu šio stiliaus paminklu laikoma [[Ranpuro šventykla]] netoli Sadario Brahanizmo arba induizmo stilius reiškėsi įvairiais laikotarpiais ir skirtingose vietose. Visoms jo atžaloms yra būdingas bokštas [[vimana]], nors jo planas ir siluetas įvairuoja. Šiaurės Indijoje šio stiliaus žymiausi statiniai yra [[Orisos šventykla]] ([[XI amžius|XI a.]]), [[Juodoji Pagoda]] [[Kanarkas|Kanarako]] mieste ([[IX amžius|IX a.]]), Kandarija Mahadeo šventykla Kandžiurago mieste ([[X amžius|X a.]]). Vadinamam čakukjan stiliui, besireiškusiam centrinėje Indijoje, [[1000]]–[[1300]]  m., atstovauja Umbero ([[XI amžius|XI a.]]) ir Bailaro ([[XII amžius|XII a.]]) šventyklos. Dravidų stilių, besireiškusį pietinėje Indijoje [[1350]]–[[1750]]  m. charakterizuoja prieš šventyklas statyti vartai (gopūram) savo kompozicija priemena egiptiečių kolunuotus prieangius. Būdinga savo vartais [[Maduros šventykla]] ([[1623]]  m.). Įdomi [[Tandžorės šventykla]] su trylikos aukštų bokštais.

Indija didelė, ir [[vestuvės|vestuvių]] papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių [[horoskopas|horoskopų]] sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, [[ožys|ožio]] aukojimas, svečių kvietimas, [[altorius|altoriaus]] statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams… Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose  – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise  – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu. Tikslų vestuvių apeigų laiką numato [[astrologija|astrologai]], kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą [[Agnis|Agnį]]. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti. Indiškos vestuvės  – kaip gamta pavasarį, rodos, kvepia, masina. Suburia žmones bendram džiaugsmui, dainai, leidžia nors trumpam užmiršti nelengvą, vargingą kasdienybę, kovą už duoną, už teisę gyventi.

Indų šokis yra kilęs iš religinio ir gamtos išgyvenimo. Visi išgyvenimai indų mitologijoje pasireiškia [[mimika]], [[gestai]]s ir [[šokis|šokiu]]. Šventyklos buvo ir pirmosios šokio mokyklos, kur technika, judesio stilizacija ir [[choreografija]] buvo perduodama iš kartos į kartą. Indų literatūroje sakoma, kad šokėjas gestais ir mimika gali iššaukti bendravimą su Dievo apraiškomis ir žmonėmis. Gamtos (augalų, gyvulių, paukščių, vėjo ir vandens) išgyvenimai yra vaizduojami kitos stilistinės šokių grupės, vadinamos dainic natja  – kasdieniški šokiai. Indų kalboje šokis vadinamas žodžiu natja, kuris drauge reiškia ir [[drama|dramą]]. Indų šokio stilius tai natūralus judesys, ieškant ne jėgos, o lankstumo. Viršutinės kūno dalies judesiai  – liemens, pečių, kaklo, rankų, ir ypatingai komplikuota plaštakų simbolika  – yra nepaprastai pabrėžti. Būdingi kojų kilimai, kryžiavimai, spirališki judesiai ir šuoliai. Indų šokis reikalauja didelės koordinacijos, nes kojų ritmas dažniausiai nesimetriškas ir monotoniškas, turi atlaikyti liemens, rankų ir galvos išpildomus visai atskirus ritmus. Nepaprastai svarbi yra veido išraiška. Indų šokių tradicijos siekia bent 2500 metų. Kiekvienoje šventykloje ir dabar dar su fanatiška ištikimybe saugojama ir perduodama senųjų šokių choreografija ir technika.