Pietų ašigalis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Tocekas (aptarimas | indėlis)
Eilutė 1:
{{Coord|90|S|0|W|display=title}}
[[Vaizdas:Pole-south.gif|250px|thumb|right|1. Pietų polius;<br>2. Pietų magnetinis polius;<br>3. Pietų geomagnetinis polius;<br>4. Pietų nepasiekiamumo polius.]]
'''Pietų ašigalis''' – piečiausias [[Žemė]]s taškas. Tai vienas iš dviejų taškų, kur žemės sukimosi ašis kertasi su paviršiumi. Greta įsikūrusi [[Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis]].{{šaltinis|{{VLE|XVIII|200||Pietų ašigalis}}}}
 
 
== Istorija ==
Pirmieji bandymai tyrinėti pietų poliarines teritorijas prasidėjo XIX a. pradžioje. Laikoma, kad pirmoji pasaulyje [[Antarktida|Antarktidos]] žemyno krantą [[1820]]  m. [[vasario 2]] d. pasiekė [[Fadėjus Belingshauzenas|F. Belingshauzeno]] vadovaujama ekspedicija. Nuo [[1839]]  m. iki [[1843]]  m. vykusios britų pietų poliarinės ekspedicijos metu Dž. K. Roso vadovaujama ekspedicija tyrinėjo Antarktidą, atrado [[Roso šelfinis ledynas|Roso šelfinį ledyną]] bei [[ugnikalnis|ugnikalnius]] [[Erebusas|Erebusą]] ir [[Teroras (ugnikalnis)|Terorą]]. Kurį laiką pietų poliariniai kraštai nebuvo tiriami. Tik [[1901]]  m. prasidėjo kitas brito [[Robert Falcon Scott|R. Skoto]] vadovaujama Antarktidos tyrinėjimų etapas. Ekspedicijos metu buvo gauti svarbūs ir gausūs Antarktidos geografijos, biologijos, geologijos, meteorologijos duomenys. Pirmieji žmonės pasiekę geografinį pietų ašigalį buvo šunų kinkiniais vykusi norvegas [[Roaldas Amundsenas]] ir jo grupė [[1911]] m. [[gruodžio 14]] d. Beveik tuo pat metu  – [[1912]]  m. [[sausio 18]] d. pietų ašigalį pasiekė ir pėsčiomis judėjusi R. Skoto ekspedicija, kuri grįždama tragiškai žuvo. Pirmasis [[1928]]  m. [[lapkričio 29]] d. virš pietų ašigalio [[lėktuvas|lėktuvu]] praskrido amerikietis Richard Evelyn Byrd. [[1956]]  m. spalį [[Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos|Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgų]] grupė pietų ašigalyje pradėjo statyti pirmąją stacionarią [[Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis|Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotį]], kuri veikia nuo [[1957]]  m.
 
== Klimatas ==
Žiemos metu (nuo kovo iki rugsėjo) pietų ašigalyje visiškai nešviečia [[Saulė]], tuo tarpu vasarą (nuo rugsėjo iki kovo) ji visada yra aukščiau [[horizontas|horizonto]]. Poliarinės nakties metu iki ir po Saulės patekėjimo bei nusileidimo, iš viso maždaug 15–16 [[para|parų]], Antarktidoje stebimos [[baltosios naktys]]. Pietų ašigalyje Saulė nepakyla aukščiau 23,5° virš horizonto. Didžiąją dalį Saulės spindulių pietų ašigalyje atspindi [[sniegas]]. Pietų ašigalio absoliutus aukštis siekia 2804 metrus. Dėl aukščio, vėjų ir ledyno, klimatas pietų ašigalyje labai šaltas, atšiaurus ir sausas. Pietų ašigalyje beveik neiškrenta [[krituliai|kritulių]]. Vidutinė metų temperatūra pietų ašigalyje yra −49  °C, vasarą ji svyruoja nuo −26  °C iki −29  °C, žiemą vidutiniškai siekia apie −58  °C.
 
== Pietų magnetinis polius ==