Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
išplėsta, pridėti šaltiniai
Nestea (aptarimas | indėlis)
Eilutė 1:
'''Adaptuotoji asmenvardžio forma''' [[lietuvių kalba|lietuvių kalboje]]  – būdas užrašyti kitos kalbos [[asmenvardis|asmenvardžius]] lietuviškame rašte. Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., {{En|[[James Cook]]}} transkribuojamas į {{Lt|Džeimsas Kukas}}. Šiuo pavyzdžiu ''J'' tariasi kaip ''Dž'', ''a'' žodžio viduryje kaip ''ei'', ''e'' nesitaria, ''C'' tariasi kaip ''K'', ''oo'' tariasi kaip ''u''. Prie gauto rezultato dar pridedamos lietuviškos galūnė ''-as'', taip iš ''James Cook'' gaunamas ''Džeimsas Kukas''. Sovietmečiu tai buvo pagrindinis asmenvardžių rašymo būdas, po [[1990]]  m. rašyba tapo įvairi  – rašoma tiek originalo kalba, tiek ir sulietuvintai. Originalaus vardo perrašymas nenaudojant fonetinės transliteracijos, bet pridedant lietuviškas galūnes yra vadinamas sugramatinta asmenvardžio forma, pvz., Jamesas Cookas.
 
Rašymui originalo kalba neretai priskiriama adaptuota [[anglų kalba]]i forma, kartais - – [[prancūzų kalba]]i. Taip paprastai rašomi asmenvardžiai tautų, naudojančių nelotyniškus rašmenis - – pvz., [[korėjiečiai|korėjiečių]], [[arabai|arabų]] ir kt. [[Diakritiniai ženklai]] rašomi ne visuomet.
 
Pagal [[VLKK]] nutarimą, asmenvardžių rašyba turi atitikti tikslinę auditoriją: į plačiąją visuomenę ir ypač vaikus orientuotoje literatūroje vartotina adaptuotoji, o mokslinėje ir enciklopedinėje  – originalioji asmenvardžio forma. Be to, galima rašyti abidvi formas (vieną iš jų nurodant skliausteliuose).
 
== Privalumas ==
Pagrindinis adaptuotosios formos privalumas  – aiškus tarimas net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių, lengvesnis nei užsienio kalba tarimas (pvz., ''Dilthey'' = Diltėjus), kaitomos galūnės (nors kai kuriais atvejais ir nekaitomos, pvz., ''[[Michel Platini]]'' = Mišelis Platini). Privalumas yra abejotinas, nes asmenvardis (ypač trumpas) yra neatpažįstamai sudarkomas, be to adaptuojant reikia žinoti kalbos, iš kurios adaptuojama tarimo taisykles, pvz., angliška pavardė ''Thomas'' adaptuojama į lietuvių kalbą kaip ''Tomas'' <ref>Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.11. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983. P. 349. Įrašai: Tomas Dilanas, Tomas Sidnis Džilkristas, Tomas Viljamas Aizekas.</ref>, o prancūziška pavardė ''Thomas'' kaip ''Toma''<ref>Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.11. P.348. Įrašai: Toma Ambruazas, Toma de Tomonas Žanas</ref>, todėl pagrįstą adaptuotą asmenvardžio formą gali sudaryti tik specialistas.
 
== Trūkumai ==
Adaptuotoji asmenvardžio forma turi daugybę trūkumų.
* Fiziškai yra neįmanoma perrašyti viso pasaulio žmonių asmenvardžius adaptuotąja forma.
* Didžiulis trūkumas  – informacijos užsienio kalba paieška. Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie Wolfgang Amadeus Mozart naudojant užklausą Volfgangas Amadėjus Mocartas.
* Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis.
* Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas <ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref>.
* Adaptuojant asmenvardžius reikia žinoti kalbos, iš kurios adaptuojama tarimo taisykles. Tokiu būdu tautinės mažumos atstovo asmenvardis adaptuojamas pagal valstybinę kalbą tos šalies, iš kurios yra asmuo. Tai prieštarauja pačiai adaptavimo prasmei: kuo aiškiau perteikti tarimą net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių. Pavyzdžiui, Ispanijos pilietis su pavarde Jiménez ar Ximénez lietuvių kalboje adaptuojamas kaip Chimenas ar Chimenesas, tačiau jei asmuo su tokia pavarde yra baskų tautybės (pati pavardė baskų kilmės), tai turėtų adaptuojamas pagal baskų kalbos tarimą ir turėtų būti užrašoma panašiau kaip Šimenesas.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma priveda prie kurioziškų situacijų: tas pats dokumentas, knyga gali turėti skirtingus autorius. Tai apsunkina paiešką bibliotekose, internete.
* To paties žmogaus asmenvardis užrašytas adaptuotąja forma seniau ir dabar skiriasi, pvz., XX amžiaus pradžioje Lietuvoje populiari lenkų rašytoja ''[[Eliza Orzeszkowa]]'' buvo užrašoma kaip ''Elzė Ožeškienė'', o vėliau kaip ''Eliza Ožeškova''; [[JAV prezidentas|JAV prezidento]] ''[[Woodrow Wilson]]'' asmenvardis vienur užrašomas kaip ''Vudrou Vilsonas'', kitur kaip ''Vudrovas Vilsonas'', arba ''Vudro Vilsonas'', o dabar ''Woodrow Wilson'' arba ''Woodrowas Wilsonas''. Tačiau šių laikų mokykliniame vadovėlyje yra pateiktas dar kitaip - – kaip ''Vudras Vilsonas'' <ref>Gintaras Kaselis, Rimutė Morozovienė, Mindaugas Tamošaitis. Istorijos vadovėlis 12 klasei, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2008. P. 257</ref>.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma yra visiškai bevertė juridiniuose dokumentuose, nes sutartys ir kiti oficialūs dokumentai sudaromi pagal įrašus asmens dokumentuose, o ne pagal tarimą. Tai ypač svarbu, nes klaidingai užrašytaužrašytas asmenvardis gali paversti dokumentą negaliojančiu, be to iškyla problemos sudarant sutartis su užsieniečiais.
* Asmenvardžio, konkrečiai pavardės, adaptavimas lemia, kad Lietuvos Respublikos pilietis ištekėjęs/vedęs užsienietį gali įgyti kitokią nei sutuoktinis pavardę. Pavyzdžiui, moteris ištekėjusi už užsieniečio su raide W pavardėje, Lietuvos Respublikos išduotame pase įgyja pavardę be w raidės. Tai sukelia daug nepatogumų <ref>
{{cite web |url=http://www.tiesa.com/zinios/news/show/641.html |title=Vargas dėl pavardės |author=Evelina Uždavinytė |date=2010-04-01 |work= |publisher= |accessdate=4 February 2013}} </ref> <ref>
{{cite web |url=http://m.lrytas.lt/?data=20090425&id=akt25_a1090425&view=2 |title=Europą juokina raidžių vergais tapę lietuviai |author=Dalia Gudavičiūtė |date=2009-04-25 |work= |publisher= |accessdate=4 February 2013}}</ref>.
* Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių adaptacija, kelia bereikalingą įtampą.
* Moterų asmenvardžiai adaptuojami nepridedant galūnių, tačiau tekste nežinant asmens lyties, pvz., žmogus su pavardėpavarde Fischer (pavardę reiškia Žvejysžvejys) gali būti moteris, galima klaidingai adaptuoti kaip Fišeris, o turėtų būti Fišer.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma negali būti naudojama pašte siunčiant adresatui tiek paprastą, tiek registruotą laišką.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma gali būti įžeidi, nes asmens vardas ir pavardė yra neatpažįstamai sudarkomas ir gali įgyti visai kitą prasmę.
* Naudodama adaptuotas asmenvardžio formas Lietuva lieka rusiškos kultūros įtakoje. Vakarų Europoje užrašant tikrinius vardus (asmenvardžius ir vietovardžius) skiriamas akcentas rašybai, o Rusijoje - – tarimui <ref>
{{cite web |url=http://www.oocities.org/ukrterm/slavfile.htm |title=Транслитерация как составная часть национальной орфографии, или еще раз об искусственной изоляции |author=Федор Бурлацкий |date= |work= |quote = В данном случае это выглядит вот как: если на Западе приоритет отдается написанию, а на произношение почти никакого внимания не обращается, то мы — наоборот, приоритет будем отдавать именно произношению: не важно, как наши собственные имена будут писаться, важно то, чтобы их в других странах правильно произносили. |publisher= |accessdate=4 February 2013}} </ref>. Daugelis asmenybių yra žinomos tik vardais, kurie yra transkribuoti (perrašyti) iš rusų kalbos.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma tegali būti naudojama ir teturi praktinę prasmę tik tekstuose, parašytuose lietuvių kalba. Verčiant į kitas kalbas neprofesionalūs vertėjai per klaidą užmiršta asmenvardžiams atstatyti originaliais formas.
* Adaptuojant istorinių asmenybių asmenvardžius iškraipoma istorija: daugeliu atveju nėra žinoma ar lietuviai žinojo asmenį, kurio vardas adaptuojamas, ir ar tuomet tarė taip, kaip užrašoma dabar. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenę dvarininkų giminė su pavarde Weyssenhoff dabar adaptuotai užrašomi kaip Veizenhofai<ref>Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų redakcija. 1994. T.2</ref>, tačiau patys šių dvarininkų valstiečiai juos įvardindavo labiau pritaikytai lietuviškai tarsenai (nes priebalsių h ir f lietuvių kalboje nėra nuo seno <ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T.2: Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1987. P.169 </ref>) - – Vaisonais <ref>Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T.2. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. P.161.</ref>.
* Visuotinis vardų adaptavimas yra sunkiai suvokiamas ir sunkiai pagrindžiamas perrašant žmonių asmenvardžius, kurie nieko bendro neturėję ir neturintys su Lietuva ir lietuvių kalba.
 
Adaptuotoji asmenvardžių forma yra pirmenybinė [[kirilica|kirilicą]] vartojančiose kalbose, taip pat [[latvių kalba|latvių kalboje]].
Eilutė 36:
Adaptuota asmenvardžio forma atsirado{{faktas}} kartu su lietuviškos raštijos atsiradimu. XIX amžiaus pabaigoje originali ir adaptuota asmenvardžio forma buvo vartojama pramaišiui. Dažnai buvo naudojama stipriai adaptuota forma pridedant lietuviškas priesagas nelietuviams.
Tarpukario Lietuvoje mokslinėje literatūroje buvo sekama vakarų Europos tradicija, t. y. asmenvardžiai buvo rašomi taip kaip originale, pvz., [[Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas]] ''[[Winston Churchill]]'' buvo ir užrašomas Churchill. Vis dėlto, mokiniams skirtoje literatūroje buvo taikoma adaptuota asmenvardžio forma - – italų renesanso epochos menininkas ''Michelangelo'' buvo užrašomas kaip ''Mykolas Angelas'', o pirmasis JAV prezidentas ''[[George Washington]]'' buvo užrašomas kaip ''Jurgis Vašingtonas''.
 
Po 1940  m., galutinai po 1944  m., dėl tarybinės okupacijos ryšiai su vakarų Europa nutrūko. Žinios daugiausiai pasiekdavo per Maskvą, per [[Rusų kalba|rusų kalbą]]. Rusų kalboje visi ne rusų kalbos asmenvardžiai yra [[transliteracija|transliteruojami]]. Vietoj to, kad išsiaiškinti, kaip buvo rašomas asmenvardis originale, buvo nueita lengviausiu keliu <ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T.6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref> imta transliteruoti iš rusų kalbos į lietuvių. Tokiu būdu ''Winston Churchill'', rusų kalboje buvo transliteruotas į ''Уинстон Черчилль'', o iš pastarosios dar sykį transliteruotas į lietuvių kalbą kaip ''Vinstonas Čerčilis'' arba net ''Vinstonas Čiurčilis''.
 
Tai buvo primestas reiškinys. Tokia bereikalinga dvigubo transliteravimo praktika nebuvo naudojama kitose [[TSRS]] respublikose naudojančių lotynišką raštą. Paskui lietuvius transliteruoti imta ir [[latvių kalba|latvių kalboje]]. Estai dėl Suomijos kaimynystės ir suomių kalbos artumo pajėgė atsispirti šiai ydai <ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref>. Adaptuotų asmenvardžio ir vietovardžių formų nenaudojo užsienio lietuviai. Taip pat adaptuotų formos nebuvo naudojamos [[Užkarpatė]]je gyvenančių vengrų ir [[Lietuvos TSR]], [[Baltarusijos TSR]] ir [[Ukrainos TSR]] gyvenančių lenkų tautybės asmenų.
 
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1990 metais, tarybiniais metais įvesta tvarka liko. Šiuo metu kai kurie visuomenės veikėjai ragina atsisakyti sovietinės tvarkos ir grįžti prie vakarų Europos asmenvardžių rašymo tradicijos [.<ref>http://www.balsas.lt/naujiena/115778].</ref>
 
== Bandymai atsisakyti ==
Adaptuotų formų naudojimas dėl daugybės trūkumų yra komplikuotas, tai buvo suprasta dar tarybiniais metais. Dar 1961 metais centrinio komiteto prie [[Mokslų Akademija|Mokslų Akademijos]] nurodymu buvo sudaryta Lietuvių kalbos komisija. Jos tikslas buvo suvienodinti asmenvardžių rašymą, nes tas pats asmuo dažnai buvo užrašomas skirtingomis asmenvardžio formomis, išsiaiškinti tikrąjį vardo tarimą. Jau tada buvo aišku, kad adaptuotų formų naudojimas yra neperspektyvus, nemažai lietuvių kalbininkų ragino grįžti prie originalios svetimų vardų rašybos. 1977 komisijoje buvo linkstama naudoti originalius asmenvardžius, bet tam pasipriešino komisijos nariai funkcionieriai. Buvo rastas kompromisas: mokslinėje literatūroje naudoti originalią rašybą, o populiarioje - – adaptuotą. Nutarimas nebuvo valdžios patvirtintas. 1985 m. dar sykį buvo nuspręsta mokslinėje literatūroje naudoti originalų asmenvardį, o populiarioje - – adaptuotą, bet nutarimas neįsigaliojo, nors niekas nebalsavo prieš <ref>Zigmas Zinkevčius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ISBN 5-420-00102-5. P. 189</ref>.
 
== Šaltiniai ==