'''Heraldinės spalvos''' – vadinamos ''tinktūromis''.
B-Y-B-I-S
Skirstomos į ''metalus'', ''spalvas'' (''emalius'') ir ''kailius''.
Heraldikoje naudojamos septynios tinktūros: du metalai ir 5 spalvos. Pradžioje buvo naudojamos tik keturios tinktūros – [[raudona]], [[mėlyna]], [[juoda]] ir [[balta]], bet vėliau jos pasipildė [[žalia]], [[geltona]] ir [[purpurinė|purpurine]]. Geltona ir balta tinktūros pirmiausiai buvo naudojamos kaip nepriklausomos, bet vėliau jos pradėtos naudoti kaip metalų pakaitalas. Kaip tinktūros heraldikoje naudojami ir kailiai – [[šermuonėlis|šermuonėlio]] ir [[voverės]] (dažniausiai paplitę).
Nedidelis tinktūrų kiekis heraldikoje yra dėl praktinių sumetimų. [[Herbas]] iš seniai buvo kaip atpažinimo [[ženklas]], kuris turėjo gerai matytis iš toli. Jo spalvingumas ir [[piešinys]] turėjo būti išraiškingas ir kontrastingas. Iš seniai laikomasi tinktūrų derinimo taisyklės – spalva dengiama ant metalo arba metalas dengiamas ant spalvos. Kailiai gali būti talpinami tiek šalia spalvos, tiek ir šalia metalo.
Išlyga taisyklėje laikoma, kai kokia nors figūros detalė, jei ji kitos spalvos nei kūno (pvz., erelio snapas, žirgo papuošimas ir pan.), patenka ant skydo lauko.
Taip pat išlyga laikoma, kai skydo lauke atsiranda figūra arba figūra dengia kitą figūrą. Tai vadinama tinktūrų ''persiklojimu'' ir ''kaimynyste''.
Norint pavaizduoti tinktūras juodai - baltoje [[graviūra|graviūrų]] spaudoje, [[XVII amžius|XVII a.]] italų heraldas Silivestras Petrus-Sanktus pasiūlė sistemą, kuri vadinama [[šafiravimas|šafiravimu]]. Kiekviena spalva turėjo savo [[kodas|kodą]], sudarytą iš linijų ar štrichų.
