Vaisiakūnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Vaisiakūnis''' - paviršinė [[grybas|grybo]] grybiena, kurią sudaro [[kepurėlė]] ir kotas. Vaisiakūniai yra įvairios formos - ausies, kanopos, taurelės, rutulio, vėduoklės ir kt.; jis formuojasi iš vegetatyvinės grybienos. Vaisiakūnis sudarytas iš gausiai išsišakojusių ir susipynusių [[hifas|hifų]], kurie šiek tiek primena aukštensiųjų [[augalas|augalų]] [[audinys|audinius]], tačiau su jais nieko bendro neturi. Vaisiakūnių hifų [[ląstelė|ląstelės]] skiriasi ilgiu, pločiu, forma, jų sienelės nevienodo storio.

Vaisiakūnis sudarytas iš kelių audinių. Dengiamasis audinys apsaugo vaisiakūnį nuo mechaninių pažeidimų, nuo saulės, lietaus ir vėjo. Šio audinio hifai storesni ir susipynę. Vidinė vaisiakūnio dalis sudaryta iš jungiamojo audinio, kurio hifai storasieniai ir išsidėstę puriai. Jie aprūpina išorinę grybieną maisto medžiagomis.

Vaisiakūnių gyvenimas trumpas, tačiau labai svarbi biologinė paskirtis — suformuoti ir išsėti sporas. Grybų vaisiakūniai yra jų dauginimosi organai. Vegetatyvinė grybiena vaisiakūnių užuomazgas formuoja ne kasmet, dažniausiai kas antri treti, o kartais ir kas penkti ar septinti metai. Vaisiakūnis geromis sąlygomis greitai auga. Per parą '''raudonviršio''' ar '''baravyko''' [[kepurėlė]] užauga nuo 1,5 iki 5 cm skersmens. Vegetatyvinė grybiena pradeda augti anksti pavasarį, tačiau tik po kelių mėnesių užsimezga vaisiakūniai, kurie išauga skirtingu laiku. Sporoms susiformavus, subrendus ir išsisėjus, vaisiakūniai, atlikę pagrindinę gyvenimo funkciją, suglemba ir žūva.