Ivan Cankar: Skirtumas tarp puslapio versijų

889 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
No edit summary
{{Infolentelė Rašytojas
[[Vaizdas:Ivan Cankar.jpg|thumb|right|Ivan Cankar]]
| vardas = Ivanas Cankaras<br />{{sl|Ivan Cankar}}
| nuotrauka = Ivan Cankar.jpg
| gimė = {{Gimė|1876|5|10}}<br />[[Vrchnika]], [[Krainos kunigaikštystė]], [[Austrija-Vengrija]] (dab. [[Slovėnija]])
| mirė = {{Mirė|1918|12|11|1876|5|10}}<br />[[Liubliana]], [[Jugoslavijos karalystė]]
| gyv_vieta =
| pseudonimas =
| pilietybė =
| profesija = Rašytojas, esėistas, dramaturgas, poetas, politinis veikėjas
| išsilavinimas =
| laikotarpis =
| žanras = Pjesės, apsakymai, trumpieji romanai, esė
| judėjimas = [[Simbolizmas]], [[modernizmas]]
| žymiausi_darbai =
| apdovanojimai =
| sutuoktinis =
| vaikai =
| partneris =
| ryšiai =
| įtaka =
| įtakojo =
| parašas =
| puslapis =
}}
 
'''Ivanas Cankaras''' ([[Slovėnų kalba|slovėn]]. ''Ivan Cankar'', [[1876]] m. [[gegužės 10]] d. [[VrhnikaVrchnika]], [[Slovėnija]]  – [[1918]] m. [[gruodžio 11]] d. [[Liubliana]])  – [[Slovėnija|slovėnų]] [[rašytojas]], [[dramaturgas]] ir [[poetas]].
 
== Biografija ==
 
Gimęs VrnikosVrchnikos miestelyje prie Liublianos, jis buvo jau aštuntas vaikas neturtingų amatininkų šeimoje. Būsimo rašytojo tėvas duonai užsidirbdavo užsiimdamas siuvėjo amatu, tačiau ilgai neišsilaikęs, buvo priverstas veiklą nutraukti ir, palikęs šeimą, išvykti dirbti į [[Bosnija|Bosniją]]. Būsimo rašytojo motina vos galėjo išlaikyti gausią šeimą, tačiau vėliau jai pavyko gauti VrhnikosVrchnikos dvarininkų paramą. [[1882]] metais Cankaras buvo priimtas į [[pradinė mokykla|pradinę mokyklą]], kurią sėkmingai baigė ir [[1888]] metais, padedant VrhnikosVrchnikos aristokratijai, įstojo į Vidurinę Technikos mokyklą Liublianoje (Ljubljanska realka) bei apsistojo pas tėvo pusbrolį Šimną, bet vėliau, pritrūkus pinigų, išsikėlė ir pasiieškojo pigesnio būsto. Bet net ir badaudamas, kartais leisdavo sau išvykti atostogų į Pulos miestą [[Kroatija|Kroatijoje]], kur gyveno jo giminaičiai.
 
[[1896]] metais baigęs mokyklą, išvyko į [[Viena|Vieną]] studijuoti [[architektūra|architektūros]], tačiau netrukos persigalvojo ir perstojo į [[slavistika|slavistiką]], šitaip prarasdamas finansinę Kranjo draugijos paramą. Po metų, mirus būsimojo rašytojo motinai, jis persikėlė į Pulą, bet po kiek laiko ir vėl sugrįžo į Vieną, kurioje gyveno iki [[1909]] metų, vėliau apsistojo [[Sarajevas|Sarajeve]] pas brolį [[kunigas|kunigą]], galiausiai apsigyveno Liublianoje.
 
[[1913]] metų [[gegužės 12]] dieną Liublianos [[rotušė]]je skaitė garsiąją paskaitą „[[Slovėnai]] ir [[jugoslavai]]“, po kurios buvo sulaikytas dėl teiginių, palaikančių politinę [[Jugoslavija|Jugoslavijos]] sąjungą. Po metų buvo ir vėl sulaikytas, tąkart VrhnikojeVrchnikoje, dėl įtariamų simpatijų [[serbai|serbams]]. Bylos net neištyrus, buvo uždarytas Liublianos pilyje, iš kurios išėjo tik [[spalio 9]] dieną. Tuo tarpu rugpjūčio mėnesį mirė rašytojo tėvas. Po metų Cankaras išėjo į [[kariuomenė|kariuomenę]] Judenburge, Viršutinėje [[Štirija|Štirijoje]], tačiau po mėnesio buvo paleistas dėl ligos.
 
[[1918]] metų vasarą kurį laiką praleido [[Bledas|Blede]], o spalio mėnesį sunkiai susižeidė, nukrisdamas nuo laiptų ir, neilgai trukus, mirė. Jo mirties vieta laikoma Cukrarna Liublianoje. Rašytojas palaidotas Liublianos kapinėse Žale, kuriose taip pat ilsisi tokie rašytojai kaip [[Josipas Murnas]], [[Dragotinas Kette]] ir [[Osipas Župančičius]].
 
== Kūryba ==
Iš pradžių Cankaro kūryboje reiškėsi [[realizmas|realizmo]] bruožai, vėliau jo kūryboje išryškėjo [[noeromantizmas|neoromantinės]] kryptys, ypač [[simbolizmas]] ir (pradžioje) [[dekadentizmas]]. [[1899]] metais pasirodė eilėraščių rinkinys „Erotika“ bei trumposios prozos rinkinys „Vinjetės“ („Vinjete“), pastarosios knygos [[epilogas|epiloge]] rašytojas dar kartą patvirtino savo nusigręžimą nuo realizmo:
 
„Velniop visas [[teorijas]]! Mano akys nėra tik numiręs aparatas; mano akys yra paklusnus mano sielos organas, - – mano sielos, ir jos grožio, jos gailesčio, jos meilės, ir jos neapykantos...“neapykantos…“
 
[[1899]] metai laikomi slovėnų modernizmo pradžia, nes būtent šiais metais pasirodė Cankaro „Erotika“ ir Župančičiaus „Svaigulio taurės“ („Čaše opojnosti“). Župančičiaus rinkinys priskiriamas simbolizmui, o Cankaro rinkinys atvirai dekadentiško pavadinimo dėka suerzino Slovėnijos visuomenę, ir tuometinis Liublianos [[arkivyskupas]] Antonas Bonaventura Jegličius įsakė išpirkti bei sudeginti visas „Erotikos“ kopijas. Taip ir buvo padaryta, tačiau šis veiksmas neturėjo didesnių pasekmių, nes jau [[1902]] metais buvo atspausdintas ir išleistas naujas knygos leidimas. Tačiau neilgai trukus, Cankaras visiškai nusigręžė nuo [[poezija|poezijos]] ir atsidavė [[proza]]i.
 
[[1900]] metais laiške, skirtame Zofkai Kveder, rašytojas teigė atsisakąs dekadentizmo ir gynė socialiai angažuotą literatūrą. O jau kitais metais buvo išleista jo [[satyra|satyrinė]] [[komedija]] „Tautų gerovei“ („Za narodov blagor“), nagrinėjanti tuometinę politinę Slovėnijos situaciją. 1902 metais pasirodė [[romanas]] „Ant šlaito“ („Na klancu“), skirtas rašytojo mamai atminti. Jis yra laikomas labiausiai išplėtotu Cankaro literatūriniu [[veikalas|veikalu]]. Romano centre  – amatininkų šeimos kova dėl pragyvenimo, tačiau galima aptikti ir [[autobiografija|autobiografinių]] momentų, ryškūs simbolizmo komponentai bei natūralistinė idėja apie paveldimą [[determinacija|determinaciją]], vienas iš skyrių parašytas dalinai remiantis dekadentizmo idėjomis. Tais pačiais metais buvo išleista ir pirmoji iš Cankaro [[politinė drama]] „Betajnovos karalius“ („Kralj na Betajnovi“), pasakojanti apie jauno žmogaus išnaudojimą ir jo maištą.
 
Darbuose „Ponia Judit“ („Gospa Judit“) ir „Marijos Globėjos namai“ („Hiša Marije Pomočnice“) Cankaras atsisveikino su paskutinėmis dekadencinio [[sensualizmas|sensualizmo]] ir natūralizmo idėjomis, o 1907 kandidatuodamas į [[Jugoslavija|Jugoslavijos]] [[socialdemokratų partija|socialdemokratų partiją]] vietoj rinkiminės programos parašė žymiausią savo pasakojimą „Samdinys Jarnėjus ir jo teisybė“ („Hlapec Jarnej in njegova pravica“), simboliškai pristatantį prispaustos visuomenės kovą su ją siekiančia išnaudoti diduomene. Nepaisant rinkiminės nesėkmės, politinius įsitikinimus rašytojas reiškė [[debatai|debatuose]] ir skaitydamas paskaitas  – 1913 metais Liublianoje jis skaitė žymiausią savo paskaitą, pavadintą „Slovėnai ir jugoslavai“, jos metu gynė bendros [[pietų slavai|pietų slavų]] [[valstybė]]s idėją. Kitais metais Cankaras pradėjo publikuoti [[miniatiūra]]s, paremtas jaunystės prisiminimais. [[1920]] metais, jau po rašytojo mirties, jos buvo išspausdintos rinkinyje „Mano jaunystė“ („Moja mladost“).
 
Paskutiniam Cankaro, kaip ir daugumos kitų rašytojų, kūrybos laikotarpiui didelę įtaką darė [[Pirmasis pasaulinis karas]]. „Sapnų atvaizduose“ („Podobe iz sanj“), paskutiniame Cankaro miniatiūrų rinkinyje, kuris kaip ir „Mano jaunystė“, buvo išleistas jau po rašytojo mirties, jaučiamas atsigręžimas į simbolistinį [[ekspresionizmas|ekspresionizmą]].
Ivanas Cankaras yra laikomas vienu iš pačių svarbiausių slovėnų [[prozininkas|prozininkų]], kartu su Slavko Grumu jis neabejotinai yra ir vienas ryškiausių slovėnų dramaturgų. Vienokiu ar kitokiu būdu Cankaras neabejotinai padarė įtaką visai vėlesnei slovėnų literatūros raidai, galbūt išskyrus šeštojo dešimtmečio moderniąją literatūrą. [[Socialistinis realizmas|Socialistinio realizmo]] atstovai (ypač Prežikovas Vorancas) labai žavėjosi Cankaro motinos paveikslu, sukurtu romane „Ant šlaito“ („Na klancu“) bei miniatiūrų rinkiniu „Mano gyvenimas“ („Moje življenje“). Rašytojo politinės idėjos irgi žavėjo daugelį vėlesnių kūrėjų, jomis ypač sekė Srečko Kosovelis. 1918 metai, kai mirė Ivanas Cankaras, laikomi slovėnų modernios literatūros pabaiga.
 
Cankaro vardu pavadinti kultūros centrai Liublianoje ir VrhnikojeVrchnikoje bei gatvės įvairiuose Slovėnijos miestuose, jo vardas suteiktas vienai iš Liublianos kalvų.
 
== Pseudonimai ==
Ivanas Cankaras vartojo nemažai [[pseudonimas|pseudonimų]] bei [[simbolis|simbolių]], ypač daug jų aptinkama ankstyvajame rašytojo kūrybos laikotarpyje, kai jis dar brendo kaip menininkas. Cankaro brolio Karlo teigimu, išgalvotus literatūrinius vardus rašytojas ganėtinai dažnai vartojo publikuodamas straipsnius [[laikraštis|laikraštyje]] „Slovėnas“ („Slovenec“), nes nenorėjo, kad žmonės žinotų, jog jis, studentas [[ateistas]], bendradarbiauja leidžiant [[katalikybė|katalikišką]] spaudą, ir daugumą [[slapyvardis|slapyvardžių]] jis naudojo tik po vieną kartą:
 
* Tikrojo vardo simboliai: C. I.  – Iv. C-r  – I. C
 
* Pastovūs pseudonimai ir simboliai: Trošan  – Ivan Saveljev  – Ivan Gradar  – T.  – Iv. Gradar  – I. G.(J. G.)  – A. B.  – Saveljev  – Evstahij
 
* Vienkartiniai pseudonimai ir simboliai: Prepiračev  – Julijan Mak  – I. C.Trošan  – Mot  – Mrazov  – Grahar  – Traven  – Štefan Smuk  – Alojzij Grad  – Feliks Vran  – S. G.  – P. Ž.  – Karol Staral  – Anton Kramar  – P. R.  – Anton L.  – Gradar  – Alojzij Benda  – I. C.Evstahij  – Ivan Mot  – Vazilij  – Ivan Dob  – Ivan Mlakar.
 
== Bibliografija ==
 
== Nuorodos ==
{{commonsCommons|Category:Ivan Cankar}}
* [http://www.enotes.com/twentieth-century-criticism/cankar-ivan Apie kūrybą] (anglų k.)
{{commons|Category:Ivan Cankar}}
 
[[Kategorija:Slovėnijos rašytojai|Cankar, Ivan]]
47 066

pakeitimai