Sausasis dokas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Rencas (aptarimas | indėlis)
Naujas puslapis: Vaizdas:USS_Greeneville_(SSN_772)_-_dry_dock_Pearl_Harbor_(1).jpg|thumb|300px|JAV Karinio laivyno povandeninis laivas USS „Greeneville“ (SSN-772) sausajame doke po susidūr...
(Jokio skirtumo)

18:10, 12 sausio 2013 versija

Sausasis dokas (angl. drydock, dry dock; rus. Сухой док) – siauras stacionarinis baseinas, kuris gali būti prileistas vandens (tada į jį įplaukia remonto reikalingas laivas), tada vanduo iš jo išsiurbiamas, ir įplaukęs laivas nusileidžia ant atramų sistemos. Sausieji dokai naudojami įvairiems laivams statyti, prižiūrėti ir remontuoti.

JAV Karinio laivyno povandeninis laivas USS „Greeneville“ (SSN-772) sausajame doke po susidūrimo su laivu „Ehime Maru“.
   Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Istorija

Pagal Senovės Graikijos autorių Atėnėją Naukratį (gr. Ἀθήναιος Nαυκρατίτης) sausuosius dokus išrado Ptolemėjų Egipte, netrukus po Ptolemėjo IV Filopatoro (valdė 221–204 m.pr.m.e.) mirties.[1] Atėnėjas sausųjų dokų išradimą aprašė 400 metų vėliau (apie 200 m.), tad galima manyti, jog klasikinėje antikoje šie dokai buvo žinomi. Spėjama, kad romėnų laivų statykla Narnijoje (Italija) buvo sausojo doko tipo.

Sausųjų dokų naudojimas Kinijoje yra ne vėlyvesnis kaip X a.[2] 1088 m. Songų dinastijos laikų mokslininkas ir politikas Šen Kuo (1031–1095 m.) veikale „Sapnų baseino esė“ rašė apie sausuosius dokus.

 
Plaukiojamasis dokas. 1560 m. Venecijos medžio raižinys.

Vienas pirmųjų ankstyvųjų šiuolaikinių Europos[3] ir seniausias išlikęs, vis dar naudojamas sausasis dokas buvo imtas naudoti 1495 m. Portsmuto kariniame uoste Henriko VII laikais. Šiame doke stovi 1765 m. nuleistas karinis burlaivis HMS „Victory“.

Galbūt seniausias žinomas plaiokiojamojo doko aprašymas pateiktas mažoje knygoje italų kalba „Descrittione dell’artifitiosa machina“, išleistoje 1560 m. Venecijoje. Šioje knygelėje nežinomas autorius prašė privilegijos naudoti naują metodą, leidžiantį išgelbėti ant seklumų užplaukusius laivus. O toliau su iliustracijomis aprašytas pats metodas. Iliustruojantis medžio raižinys rodo laivą, abipus kurio du dideli plūduriuojantys pastoliai, virš laivo sudarantys stogą. Laivą užtempdavo virvėmis, tvirtinamomis prie pastolių.

Nuorodos

  1. Athenaeus of Naucratis (Yonge, C.D., Editor) The deipnosophists, or, Banquet of the learned of Athenæus, volume I, London: Henry G. Bohn, p.325 (5.204c)]
  2. Levathes, Louise (1994). When China Ruled the Seas. Oxford University Press. p. 77. ISBN 978-0-19-511207-8.
  3. Sarton, George (1946), „Floating Docks in the Sixteenth Century“, Isis 36 (3/4): 153–154 p.]