Faustas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Goethe Faust I 1808.jpg|thumb|right|250px|„Faustas“, pirmas leidimas [[1808]]  m.]]

'''„Faustas“''' - – [[Johanas Volfgangas fon Gėtė|Johano Volfgango fon Gėtės]] ({{de|Johann Wolfgang von Goethe}}) dviejų dalių [[tragedija]]: pirmoji dalis, 1797 – 1806 1797–1806 m.; antroji dalis, 1824 – 1831 1824–1831 m. „Faustas“ yra didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba.

Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo [[Homeras|Homero]] iki Gėtės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Gėtės tragedijoje  – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“.

[[Vaizdas:Kersting - Faust im Studierzimmer.jpg|miniatiūra|220px|Faustas savo kambaryje (Georg Friedrich Kersting paveikslas [[1829]]  m.)]]

Patsai Faustas pirmąsyk pasirodo scenoje kaip [[mokslininkas]] savo naktiniame kabinete. Paskui jis [[Velykos|Velykų]] dieną vaikštinėja su padėjėju Vagneriu ir jam pasakoja, kaip esąs nepatenkintas tradiciniu mokslu ir apskritai biurgeriško gyvenimo ribotumu. Tokios nuotaikos  – tai ženklas Mefistofeliui, kad jau metas. Jis apsimetęs pudeliu įsliūkina („Už šunį gyvenu blogiau“) ir įkalba Faustą sudaryti sutartį  – už tai padėsiąs jam perprasti visatos esmę. Atsidėkodamas Faustas užrašo jam [[siela|sielą]], bet priduria išlygą: „Jeigu tu išgirsi iš manęs: / „O,stabtelėk, akimirksni žavingas,“ - – / Tai kuo greičiau užnerk man grandines“. Po satyrinių ekskursų į universiteto miestelį parodant tenykščius papročius (scena su mokiniais ir lėbavimas Auerbacho rūsyje) Faustas paverčiamas jaunu [[dabita]]. Nuo to prasideda Gretchen (Margaritos) istorija, sudaranti pirmąją „Fausto“ dalį.

Su veržliu tragedijos veiksmu kontrastuoja antroji dalis  – čia panoraminiu stiliumi vaizduojamas simbolinis pasaulio [[teatras]]. Jos prologe Faustas pabunda iš gydomojo miego, tarsi po dvasinio sukrėtimo, o pirmajame veiksme Mefistofelio lydimas atsiduria imperatoriaus rūmuose. Ten jis rodo burtininko sugebėjimus  – gelbsti pašlijusius valstybės finansus. O [[Mefistofelis]], kaip tikras [[Keinsas|Keinso]] (Keynes) šalininkas, spausdina banknotus, kad augtų [[infliacija]]. Faustas nepalieka nuošaly ir kultūros politikos: jis magiškai atgaivina [[Elena|Eleną]] ir [[Paris|Parį]], kaip klasikinio grožio įsikūnijimą, bet galiausiai jį ištinka nesėkmė.

Antrasis veiksmas veda žiūrovą į senąjį Fausto kabinetą, kuriame [[Vagneris]], jau spėjęs gauti daktaro diplomą, įsirengė genų inžinerijos laboratoriją ir, kaip garsusis eksperimentatorius [[Frankenšteinas]] Ingolštato universitete, iš tinkamai parinktos biomasės sukuria mėgintuvėlyje dirbtinį gemalą  – homunkulą. Tasai žmogiukas parodo Faustui kelią į klasikinę Valpurgijos naktį. Tenai ikihomerinių mitų personažai, [[graikų dievai]] ir natūrfilosofai susirinkę į jūros šventę, kuri, kaip ir Platono „Puotoje“ (žr. [[Sokratas]]), baigiasi visagalio [[Erotas|Eroto]] garbinimu.

Penktajame veiksme jis imasi inžinierinio projekto  – pylimu atitvėręs jūros plotą, paverčia jį sausuma. Per tą akciją Faustas beatodairiškai sudegina senukų [[Filemonas|Filemono]] ir [[Baukidė]]s pirkelę, nes ji trukdo arti dirvonus; žūsta ir jos šeimininkai. Pasikinkęs techniką, Faustas jau gali daryti stebuklus ir be magijos; taip jis pamažu vaduojasi nuo Mefistofelio. Tačiau dabar Faustas regi ateinant pasitenkinimo būseną, o Mefistofeliui pasirodo, kad jau pildosi paties Fausto suformuluotoji sutarties išlyga, - – mat Faustas pamato, kaip galima organizuoti laisvą darbininkų bendrovę(„''koks malonus manom ausim čekšėjimas kastuvų!''“), ir taria: „''Svajodamas apie aukščiausią laimę/ Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime''“. Sulig tais žodžiais jis susmunka negyvas. [[Mefistofelis]] taikosi pagriebti jo sielą, bet čia nusileidžia rožes barstydamas dangiškosios kariuomenės būrys, Mefistofelis gašliai įsispoksojo į luošą [[angelas|angelą]], o tuo tarpu dangaus pasiuntiniai nusineša Fausto sielą. Ir vėl „vargšas velnias“ lieka apmautas. [[Angelų giesmė]] paaiškina, kodėl jie gelbėjo Faustą: ''„Kas gėrio siekė ir nerimo, / Tas išganytas bus“''. Pabaigoje Grathen laukia jo, kaip [[Beatričė]] laukė [[Dantė]]s, ir prabyla panašiai kaip ir pirmojoje dalyje:“''Man širdį slegia / sunki našta, / ramybė mano / prarasta. / Aš pražiūrėjau / dėl jo akis, / kelius išvaikščiojau - – / kurgi jis?“'' O [[mistika|mistinis]] [[choras]] apibendrina mums veikalą paaiškinimu:“''Viską, ką laikas išdildo,- / simbolis vien; / visa, ko laukta kasdien, / čia išsipildo. / Gėrio pasiekto pilnumas / tildo geismus. / Amžinas moteriškumas / aukština mus“.''