Benediktas Andriuška: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 32:
== Biografija ==
2000 metų gegužės 7 dieną Romos koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir Kauno arkivyskupijos pasiūlytas kunigas Benediktas Andriuška.
Tėvas Benediktas Andriuška gimė [[1884 m.]] [[kovo 30]] d. Vilkaičiuose, Plungės rajone, ūkininkų šeimoje. Lankė [[Lieplaukė|Lieplaukės]] rusišką pradinę mokyklą. [[1901 m.]], baigęs [[Palangos progimnazija|Palangos progimnaziją]], įstojo į [[Kauno kunigų seminarija|Kauno kunigų seminariją]]. Ją baigęs, po pusantrų metų išvyko į užsienį ir [[1903 m.]] įstojo į [[Jėzuitų ordinas|Jėzuitų ordiną]]. Lenkų provincijos lėšomis baigė gimnaziją, o [[1909 m.]] Popiežiškojo universiteto filosofijos fakultetą [[Krokuva|Krokuvoje]]. Iki [[1913 m.]] dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo (Austrija) didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. [[1913 m.]] išvyko į Angliją, įstojo į Popiežiškojo universiteto Teologijos fakultetą. [[1915 m.]] įšventintas kunigu. Iki [[1918 m.]] Kenterbūryje mokėsi asketizmo. [[1918 m.]] atvyko į [[Londonas|Londoną]], kur specializavosi filosofijoje. [[1919 m.]] atvykęs į Lietuvą, [[Kauno kunigų seminarija|Kauno kunigų seminarijoje]] dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. [[1920 m.]] išvyko į Belgiją, kur [[Antverpenas|Antverpene]], Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą. [[1923 m.]] grįžo į Lietuvą ir iki [[1930 m.]] profesoriavo [[Kauno kunigų seminarija|Kauno kunigų seminarijoje]], dėstė lotynų k., pasaulinę istoriją.
Nuo [[1930 m.]] Tėvas Benediktas Andriuška dirbo [[Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia|Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios]] rektoriumi, nuo [[1936 m.]] buvo jėzuitų provinciolas Lietuvoje. Vokiečių okupacijos metais dirbo [[Pagryžuvys|Pagryžuvyje]], dėstė filosofiją. Nuo [[1944 m.]] vėl Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Vėliau pasitraukė į nuošalesnę vietą - [[Varlaukis|Varlaukį]], Tauragės apskrityje. Čia [[1949 m.]] [[vasario 21]] d. buvo suimtas ir nubaustas kalėti 10 metų. Mirė [[1951 m.]] [[vasario 6]] d. Verchne, Uralske (Čeliabinsko srit.).
== Veikla ==
Tėvas Benediktas Andriuška mokėjo lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ir anglų kalbas. Įvairiais būdais bandė kelti žmonių religinį sąmoningumą. [[1919 m.]] kartu su prel. Januškevičium atgaivino jau mirusią Lietuvoje organizaciją - šv. Vincento Pauliečio konferenciją. Jos tikslas: teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems. Nuo [[1923 m.]] į šią organizaciją įsijungė daug kunigų ir jos veikla plačiai išplito.
[[1923 m.]] Tėvas Benediktas Andriuška atnaujino Maldos Apaštalavimo sąjungą ir jai vadovavo iki [[1930 m.]] Sąjunga labai išaugo, jai priklausė 100 tūkstančių narių. 1926 -1927 metais Tėvas Benediktas Andriuška redagavo religinį žurnalą „Žvaigždė". [[1925 m.]] kartu su prof. Pr. Venckum įsteigė naują apaštališką kunigų sąjungą Unio Apostolica ir jai vadovavo iki [[1936 m.]] Šiai sąjungai priklausydavo 20 - 40 kunigų.
Tėvas Benediktas Andriuška daug rašė. Jo paties parašyta 20 knygų ir tiek pat išversta iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Mėgo muziką, giesmes, dainas. Giedodavo tenoru, turėjo muzikinių gabumų. Rašė giesmių tekstus ir kūrė muziką, grojo vargcyiais.
Patekęs į kalėjimą, tėvas Benediktas buvo kameros siela. Visus ramindavo, guosdavo. Gavęs siuntinį, dalydavosi su kitais, ypač su tais, kurie nieko negaudavo. Kai būdavo ypač sunku, juokaudavo, pasakodavo anekdotus, kad išblaškytų nuotaiką,mokydavo užsienio kalbų. Nežiūrint silpnos sveikatos, jis dirbo kartu su visais anglies kasyklose iki pat mirties.
== Literatūra ==
Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992, p. 8
== Bibliografija ==
| |||