Gyvatės: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Gyvatės''' ({{La|Serpentes}})  – [[žvynaropliai|žvynaroplių]] (''Squamata'') pobūrio [[stuburiniai|stuburiniai gyvūnai]]. Paplitusios visame pasaulyje išskyrus pačias šiaurines sritis ir kai kurias salas. Didelis vaidmuo gyvatėms skiriamas įvairių tautų mitologijoje.

Kūnas labai pailgėjęs dėl ypatingo judėjimo būdo. [[stuburas|Stubure]] būna daugiau kaip 400 [[slankstelis|slankstelių]], kurių savotiška sandara suteikia stuburui lankstumą ir stiprumą. Galūnės ir jų juostos atrofuotos. Didžiausios rūšys ([[Anakonda|anakondos]] ir [[Pitonas|pitonai]]) pasiekia 8  m ilgį, atskirais atvejais iki 10  m.

Minta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba labai specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ir praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko.

* [[Paprastoji angis]] (''Vipera berus''). Užauga iki 75  cm. Vienintelė nuodinga gyvatė [[Lietuva|Lietuvoje]]. Lietuvoje anksčiau buvo dažna, ypač pamiškėse bei pelkių pakraščiuose. Aktyvesnė naktį. Minta daugiausia smulkiais [[graužikai]]s ir [[varlė]]mis. Gyvavedė. Įkandimas žmogui skausmingas, bet dažniausiai po kelių dienų ligonis pasveiksta.

Lietuvoje gyvatės paplitusios miškingose, pelkėtose vietose, krūmynuose, neretai tokios vietos vadinamos Gyvatyne, Gyvačbala, Gyvatiškėmis ir kt. Lietuvių tautosakoje yra daug [[prietaras|prietarų]], maldų, [[užkalbėjimas|užkalbėjimų]], atžadėjimų, kurie turėję apsaugoti nuo gyvatės įkandimo. Iki XVI-XVIIXVI–XVII a. Lietuvos vaistinėse būdavo pardavinėjami gyvačių [[taukai]]. O kaimuose iki pat XX a. pr. keptos, degtine užpiltos, virtos, džiovintos gyvatės buvo vartojamos kaip vaistas nuo įvairių ligų<ref>{{TLE|1|629||Gyvatės}}</ref>.

* Antšeimis. ''Henophidia''

** [[Karpotosios gyvatės]] (''Acrochordidae'')