Vokiečių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

61 pridėtas baitas ,  prieš 9 metus
S
S (Robot: Modifying ms:Kesatria Teuton to ms:Kesateria Teuton)
[[Vaizdas:TeutonicShield.svg|thumb|120px|Kryžiuočių ordino kryžius]]
 
'''Vokiečių ordinas''' (arba „Kryžiuočių ordinas“; {{la|Ordo Teutonicus}}, ''Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum'') - – riterių ordinas, įkurtas Akroje [[1190]]  m. per III [[kryžiaus karai|kryžiaus žygį]] kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavaldus [[popiežius|popiežiui]] ir Vokietijos imperatoriui.
 
Ordino ženklas  – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo  – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).
 
== Istorija ==
 
Popiežius [[Klemensas III]] [[1191]]  m. [[vasario 6]] d. [[Popiežiaus bulė|bule]] ordiną patvirtino kaip ''Fratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae''. [[1196]]  m. [[kovo 5]] d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). Popiežius [[Inocentas III]] šį pertvarkymą patvirtino [[1199]]  m. [[vasario 19]] d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais.
 
Po paskutiniųjų [[kryžiaus karai|kryžiaus žygių]] ir kryžiuočių valstybių [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytuose]] žlugimo Ordinas persikėlė į [[Vokietija|Vokietiją]]. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu susidorojant su savo priešininkais.
 
[[1211]]  m. Ordinas bandė įsikurti [[Transilvanija|Transilvanijoje]], kur [[Vengrija|Vengrijos]] karalius [[Andrius II]] (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų. [[1225]]  m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.
[[Vaizdas:Hermann von Salza Painting.jpg|thumb|Magistras [[Hermanas Salza]]]]
[[1226]]  m. [[Mozūrija|Mozūrijos]] kunigaikštis [[Konradas]] kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems [[Kulmas|Kulmo]] (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su [[prūsai]]s, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. [[Šventoji Romos Imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius [[Frydrichas II]] ir popiežius [[Grigalius IX]] [[Vokiečių ordino magistras|Didžiajam ordino magistrui]] [[Hermanas Salza|Hermanui fon Zalcai]] (''Hermann von Salza'') vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.
 
=== XIII a. ===
[[Vaizdas:Stato ordine teutonico-1.jpg.png|thumb|Vokiečių ordino plėtra iki 1250  m.]]
[[1230]]–[[1249]]  m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę [[kuršiai|kuršiams]], [[žemaičiai|žemaičiams]], taip pat ir [[lietuviai|lietuviams]]. Vėliausiai užkariauti buvo [[sambiai]], [[skalviai]] ir [[nadruviai]]. [[1237]]  m. po [[1236]]  m. pralaimėto [[Saulės mūšis|Saulės mūšio]] su Kryžiuočių ordinu susijungė [[Kalavijuočių ordinas]] (nuo tada  – [[Livonijos ordinas]]), [[1202]]  m. įsikūręs dabartinės [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] teritorijose. [[1260]]  m. kilo [[Didysis prūsų sukilimas]], kurio vienas iš vadų buvo [[Herkus Mantas]] ir kuris tęsėsi iki [[1274]]  m., kai buvo galutinai numalšintas. [[1283]]  m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes<ref> (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18. </ref> Galutinai prūsai buvo užkariauti [[1285]]  m. Prie šių žemių užkariavimo daug prisidėjo [[Čekija|Čekijos]] karaliaus [[Otokaras II|Otokaro II]] žygis, kurio metu buvo įkurtas [[Karaliaučius]]. Užkariavimo strategija rėmėsi prūsų gynybinių taškų naikinimu ir savų [[pilis|pilių]] statymu, kurios tapdavo tolimesnės ekspansijos bazėmis. Į užkariautas žemes buvo keliami [[kolonizacija|kolonistai]] iš Mozūrijos, Čekijos ir [[Vokietija|Vokietijos]]. [[1309]]  m. didysis ordino magistras persikėlė į [[Marienburgas|Marienburgą]], Prūsija tapo Ordino centru.
 
Tolimesnė Ordino [[ekspansija]] į rytus nepavyko. [[1242]]  m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio [[Peipaus ežeras|Peipaus ežero]] sumušė [[Naugardas|Naugardo]] kunigaikštis [[Aleksandras Neviškis]] (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą [[LDK|Didžiąją kunigaikštystę]], kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.
 
=== Kovos su Lenkija ===
 
[[1308]]  m. Ordinas užėmė Lenkijos Pamarį, sukeldamas Lenkijos karaliaus [[Vladislovas Lokietka|Lokietkos]] protestus. Ordinas sudarė sąjungą su [[Meklenburgas|Meklenburgo]] valdovu [[Jonas Liuksemburgas|Jonu Liuksemburgiečiu]] ir užpuolė [[Kujavija|Kujavijos]] žemę ir Didžiąją Lenkiją, tačiau pralaimėjo mūšį prie Plovcų. Pralaimėtas mūšis neprivertė Ordino grąžinti Pamarį, o Lokietkai neužteko pajėgų dideliam puolimui prieš Ordiną.
 
[[Vaizdas:Marienburg 2004 Panorama.jpg|thumb|center|500px|[[Marienburgas|Marienburgo]] pilis [[Lenkija|Lenkijoje]].]]
Ordinas bandė pulti Kujaviją ir Didžiąją Lenkiją siaubiamaisiais žygiais, tačiau ryžtinga gynyba ir Kazimiero Didžiojo diplomatinė veikla privertė ordiną [[1343]]  m. sudaryti [[Kališo taika|Kališo taiką]], kuria atsisakė Kujavijos, o Pamario ir Kulmo žemių priklausomybę turėjo nuspręsti popiežiaus pasiuntinys. Faktiškai Ordinas jokių žemių Lenkijai negrąžino ir įtampa tarp šių valstybių išliko.
 
=== XIV a. kovos ===
[[Vaizdas:Lietuviai kovoja su vokiečiais.Lithuanians fighting Teutonic Knights (2).jpg|thumb|right|250px|Lietuvių kova su kryžiuočiais . (XIV a. reljefinis paveikslas) ]]
[[1346]]  m. Ordinas nupirko iš danų šiaurės estų žemes. Kališo taika privertė Ordiną atsisakyti Lenkijos puolimo. Dėl to Ordinas savo puolimus sukoncentravo prieš Lietuvą, ypatingą dėmesį skyręs [[Žemaitija]]i, kurią užėmęs Ordinas būtų galėjęs geografiškai sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. [[1337]]  m. [[lapkričio 15]] d. Šventosios Romos imperatorius [[Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis|Liudvikas IV]] garantavo teises Ordinui į Lietuvos žemes<ref> (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 21. </ref>.
 
Didžiausią galią Ordinas pasiekė Didžiojo magistro [[Vinrichas Kniprodė|Vinricho fon Kniprodės]] (''Winrich von Kniprode'') laikais ([[1351]]-[[1382]]  m.). [[Konradas fon Jungingenas|Konrado fon Jungingeno]] laikais ([[1393]]-[[1407]]  m.) Ordinas apėmė didžiausią teritoriją savo istorijoje: buvo prijungtas [[Gotlandas]], [[Noimarkas]] ir Žemaitija.
 
Didėjanti Ordino galia tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdovus vertė vienyti jėgas. Tuo tikslu [[1385]]  m. buvo pasirašyta [[Krėvos sutartis]]. [[1386]]  m. [[Jogaila]] priėmė krikštą ir vedė Lenkijos karalaitę [[Jadvyga|Jadvygą]] (1382-13991382–1399), tapdamas Lenkijos karaliumi. Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sujungta personaline unija, kuri [[XVI a.]] viduryje virto į bendrą Abiejų Tautų Respubliką.
 
=== Kovos prieš LDK ir Lenkiją XV a. ===
[[Vaizdas:Ordensland1410.png|thumb|280px|Kryžiuočių užgrobtos žemės 1410  m.]]
Netrukus [[Lenkijos karalystė]] ir LDK pradėjo karą su Ordinu ([[1409]]-[[1411]]  m.), kurio kulminacija buvo Ordino pralaimėtas [[Žalgirio mūšis]] ([[1410]]  m. [[liepos 15]] d.). Karo pabaigoje sudaryta [[Torūnės taika|Torūnės (Torno) taika]]. Ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Ordinas Lenkijai negrąžino nei Pamario, nei Kulmo, Lietuva neatgavo [[Klaipėda|Klaipėdos]], o Žemaitija grąžinta [[Vytautas|Vytautui]] tik iki gyvos galvos. Tačiau taika privertė Ordiną atsisakyti puolimų prieš Lenkiją ir Lietuvą. Nuo to laiko Ordino galia ėmė mažėti, o ekonominė situacija blogėti.
 
=== Galios silpimas ===
Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai [[valstybė]]s nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių valdant valstybę ir [[1440]]  m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. [[1453]]  m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius [[Kazimieras Jogailaitis]]. [[1454]]  m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta [[1466]]  m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį [[Varmė]]s su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus [[vasalas|vasalu]]. Ordino [[sostinė]] buvo perkelta į Karaliaučių.
 
=== Reformacijos įtaka ===
[[1517]]  m. kilusios bažnyčios [[reformacija|reformacijos]] idėjos greitai plito ir Ordino valstybėje. [[Martinas Liuteris|Martino Liuterio]] patarimu, paskutinis Didysis ordino magistras Brandenburgo markgrafas [[Albrechtas Brandenburgietis|Albrechtas]]<ref>[http://www.worldroots.com/cgi-bin/gasteldb?@I16838@ Prūsų kunigaikštis Albrechtas]
</ref> perėjo į [[liuteronybė|liuteronybę]] ir [[1525]]  m. gavęs dėdės, karaliaus [[Žygimantas Senasis|Žygimanto Senojo]], sutikimą, [[Krokuva|Krokuvoje]] iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinę [[Prūsijos kunigaikštystė|Prūsijos kunigaikštystę]] (sostinė [[Karaliaučius]]). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais. [[1562]]  m. paskutinis [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] magistras [[Gotardas Ketleris]] (''Gotthard Kettler'') tapo pasaulietinės [[Kuršo kunigaikštystė]]s su sostine [[Mintauja]], dab. [[Jelgava]]) kunigaikščiu. Prūsija buvo Lenkijos karalystės vasalė, Kuršas  – LDK vasalas. Likusi Livonija buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atiteko [[Švedija]]i. Nuo [[1569]]  m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki [[1809]]  m., kada jį panaikino [[Napoleonas]], o [[Austrija|Austrijoje]] pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. [[1618]]  m. mirus Albrechto sūnui, Prūsija atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. [[1701]]  m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė, kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje.
 
=== Ordinas nuo XIX a. iki dabar ===
[[Vaizdas:Coat_of_arms_of_the_Teutonic_Order.png|thumb|Teutonų ordino didžiojo magistro herbas]]
1809  m. [[Napoleonas]] uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje. [[1834]]  m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti. [[1929]]  m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (''Deutscher Orden''). Nacių valdymo metu, 1938-1945 1938–1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.
 
Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordino [[archyvas]] bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų  – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų – daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).
 
== Išnašos ==
34 231

pakeitimas