Akademizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 4:
== Istorija ir stilistika==
Pirmoji meno akademija Europoje buvo įkurta 1563 m. [[Giorgio Vasari]] iniciatyva [[Florencija|Florencijoje]], Italijoje. Ši įstaiga turėjo reguliuoti visų meninių darbų tuometinėje [[Toskanos didžioji hercogystė|Toskanos didžiojoje hercogystėje]] atitikimą tam tikriems standartams (visų pirma [[Tridento susirinkimas|Tridento susirinkimo]] reikalavimams). Akademija kartu buvo ir meno mokykla. Daugelis akademikų šioje įstaigoje vaidino formalų vaidmenį, pvz., [[Mikelandželas]] taip ir neatvyko į Florenciją. 1577 m. Romos menininkai įkūrė Šv. Luko akademiją, kurioje mokiniai ne vien buvo apmokomi amato, bet ir buvo bandoma nubrėžti teorinius meno kūrybos principus. 1582 m. [[Karačiai]] Bolonijoje įsteigė savo '' Accademia degli Incamminati''. Tai buvo mokykla, labiau panaši į dailininkų dirbtuves, tačiau Karačiai joje apmokė mokinius ne tuo, ką patys mokėjo, o stengėsi perteikti
[[Vaizdas:Bouguereau-Linnocence.jpg|thumb|180px|right| Viljamo Adolfo Bugero „Nekaltybė“ ([[1893]]). Bugero įvardijamas žymiausiu Prancūzijos akademizmo dailininku]]
Akademijų Italijoje pavyzdžiu pradėjo kurtis akademijos kitose šalyse. Užuot samdę ir
Daugelis žymių dailininkų, kaip [[Engras]] ir [[Eženas Delakrua]] Prancūzijoje, [[Jošua Reinoldsas]] Anglijoje, [[Ilja Repinas]] Rusijoje, [[Antonio Canova]] Italijoje buvo akademikai, tačiau akademizmo terminas visų pirma priskiriamas akademijų mokiniams, kurie siekė formalistinių akademinių principų taikymo mene. Prancūzijos akademijos rengiama kasmetinė paroda „Salonas“ sutraukdavo daugybę lankytojų. Meno kūrinius parodai atrinkdavo Akademijos komisija. „Geriausieji“ laimėdavo specialius prizus. Sėkmė „Salone“ dailininkui garantuodavo žinomumą, pelningus užsakymus ir sėkmingą būsimą karjerą. Viešąjį meninį skonį formuodavo akademikų įvertinimas. Jų aprobuotus kūrinius įsigydavo karaliai ir imperatoriai, turtingi aristokratai, savivaldybės, bažnyčios. Jaunieji dailininkai dažnai tapydavo sava maniera, tačiau paskutiniaiss potėpiais suteikdavo paveikslams formalią akademistinę pakraipą.
|