Akademizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Submixster (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Submixster (aptarimas | indėlis)
Eilutė 4:
== Istorija ir stilistika==
 
Pirmoji meno akademija Europoje buvo įkurta 1563 m. [[Giorgio Vasari]] iniciatyva [[Florencija|Florencijoje]], Italijoje. Ši įstaiga turėjo reguliuoti visų meninių darbų tuometinėje [[Toskanos didžioji hercogystė|Toskanos didžiojoje hercogystėje]] atitikimą tam tikriems standartams (visų pirma [[Tridento susirinkimas|Tridento susirinkimo]] reikalavimams). Akademija kartu buvo ir meno mokykla. Daugelis akademikų šioje įstaigoje vaidino formalų vaidmenį, pvz., [[Mikelandželas]] taip ir neatvyko į Florenciją. 1577 m. Romos menininkai įkūrė Šv. Luko akademiją, kurioje mokiniai ne vien buvo apmokomi amato, bet ir buvo bandoma nubrėžti teorinius meno kūrybos principus. 1582 m. [[Karačiai]] Bolonijoje įsteigė savo '' Accademia degli Incamminati''. Tai buvo mokykla, labiau panaši į dailininkų dirbtuves, tačiau Karačiai joje apmokė mokinius ne tuo, ką patys mokėjo, o stengėsi perteikti tostuos tapybos pagrindus, kurie buvo užfiksuoti [[Aukštasis renesansas|aukštojo renesanso]] meistrų kūryboje. Taip formavosi pirmoji akademinė mokykla, mokiniai buvo mokomi nutapyti veidą kaip [[Rafaelis]], ranką − kaip [[Ticianas]], šešėlius − kaip [[Koredžas]]. Tradiciškai, kitu idealiu meno pavyzdžiu buvo [[antika|antikinis]] menas.
[[Vaizdas:Bouguereau-Linnocence.jpg|thumb|180px|right| Viljamo Adolfo Bugero „Nekaltybė“ ([[1893]]). Bugero įvardijamas žymiausiu Prancūzijos akademizmo dailininku]]
 
Akademijų Italijoje pavyzdžiu pradėjo kurtis akademijos kitose šalyse. Užuot samdę ir kvietesįkvietę menininkus iš Italijos, monarchai buvo suinteresuoti ugdyti menininkusdailininkus savo šalyse. 1648 m. buvo įsteigta Prancūzijos tapybos ir skulptūros akademija Paryžiuje Romos Šv. Luko akademijos pavyzdžiu. Ji turėjo ugdyti menininkus specialiai Prancūzijos karaliaus dvarui. Prancūzijos akademija sėmėsi pavyzdžio iš prancūzų dailininkų, dirbusių Italijoje: [[Klodas Lorenas|Klodo Loreno]] ir [[Nikola Pusenas|Nikola Puseno]]. Prancūzų akademizmui didžiulės įtakos turėjo Akademijos direktorius [[Šarlis Le Briunas]] (1619 − 1690). Jo pastangomis buvo įvesta sistematizuota mokymo programa, kuri stengėsi vienyti pripažintų Europos meistrų, kaip [[Rubensas]], [[Rafaelis]], [[Ticianas]] ir kitų, dailės principus. XVIII a. įsikūrė meno akademijos [[Didžiosios Britanijos karalystė|D. Britanijos]] ir [[Rusijos imperija|Rusijos imperijose]]. Ilgainiui pradėjo formuotis akademinio mokymo sąlygotas stilius, kuriam būdingas idealizuotas [[eklektika|eklektinis]] vaizdavimas. Naują postūmį akademizmui suteikė XVIII a. paplitęs [[klasicizmas]], kurį greitai buvo adaptuotas ir priimtas beveik visų akademijų kaip oficialus akademistinis stilius. Prancūzijos akademistinei mokyklai didžiulę įtaką turėjo [[Žakas Luji Davidas]] (1748−1825) ir [[Engras|Žanas Ogiustas Domenikas Engras]] (1780-1867). Įtakos turėjo XIX a. pradžioje pradėjęs plisti [[Romantizmas|romantizmo]] stilius. Meno akademijose buvo bandoma suvienyti šiuos stilius į vientisą sistemą. Buvo teigiama, kad kai kurie akademizmo auklėtiniai, kaip [[Frančeskas Hajesas]] (1791−1882) Italijoje, esą buvo pasiekę šių stilistikų sintezės harmoniją.
 
Daugelis žymių dailininkų, kaip [[Engras]] ir [[Eženas Delakrua]] Prancūzijoje, [[Jošua Reinoldsas]] Anglijoje, [[Ilja Repinas]] Rusijoje, [[Antonio Canova]] Italijoje buvo akademikai, tačiau akademizmo terminas visų pirma priskiriamas akademijų mokiniams, kurie siekė formalistinių akademinių principų taikymo mene. Prancūzijos akademijos rengiama kasmetinė paroda „Salonas“ sutraukdavo daugybę lankytojų. Meno kūrinius parodai atrinkdavo Akademijos komisija. „Geriausieji“ laimėdavo specialius prizus. Sėkmė „Salone“ dailininkui garantuodavo žinomumą, pelningus užsakymus ir sėkmingą būsimą karjerą. Viešąjį meninį skonį formuodavo akademikų įvertinimas. Jų aprobuotus kūrinius įsigydavo karaliai ir imperatoriai, turtingi aristokratai, savivaldybės, bažnyčios. Jaunieji dailininkai dažnai tapydavo sava maniera, tačiau paskutiniaiss potėpiais suteikdavo paveikslams formalią akademistinę pakraipą.