Ispanijos įpėdinystės karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Susidomėjimą Ispanijos problema rodė ir jūrinės valstybės – [[Anglija]] bei [[Olandija]]. Jei būtų nelikę Karolio II, anglams buvo svarbu užsitikrinti užjūrio prekybos teises Ispanijos kolonijose. Olandijai ypač rūpėjo Ispaniškųjų Nyderlandų likimas. Šie interesai jungė Angliją ir Olandiją (kaip ir [[Viljamas III Oranietis|Vilhelmo Oraniečio]] dinastinė linija). Olandijos ekonomikojeekonomiką lyderiavęvaldę sluoksniai jokiu būdu nenorėjo, kad Prancūzijos sosto įpėdinis sėstų valdyti į Ispanijos sostą. Jie siekė pasidalinti Ispanijos valdas, patenkinantpatenkidami prancūzų pretenzijas tik į pakraštines teritorijas.

Po eventualios Karolio II mirties dinastinės galimybės leido pratęsti valdžią Ispanijoje Burbonams arba Habsburgams, nes tiek [[Leopoldas I]], tiek [[Liudvikas XIV]] buvo karaliaus [[Pilypas III Habsburgas|Pilypo III]] anūkai. Todėl kandidatai į sostą buvo du: Leopoldo I anūkas, [[Bavarija|Bavarijos]] kurfiursto sūnus, Jozefas Ferdinandas ir Liudviko XIV anūkas, Anžu kunigaikštis Pilypas.

[[1698]] m. [[Haga|Hagoje]] buvo sudaryta vadinamoji ''Pirmojo padalijimo sutartis'': jūrinės valstybės su Prancūzija sutarė, kad šešiametis Bavarijos kurfiursto sūnus, Leopoldo I anūkas, Jozefas Ferdinandas taps Ispanijos sosto paveldėtoju (pirmiausia dėl to, neskad jis – nei Habsburgas, nei Burbonas, o Wittelsbachas), jam taip pat turėjo pereiti Ispanijos kolonijos ir Belgija, o Italija pasidalijama tarp Prancūzijos, kuriai atitenka [[Neapolis]] ir [[Sicilija]], bei Austrijos, gaunančios [[Milanas|Milaną]]. Ispanija iš pradžių pasipriešino, bet vėliau Karolis II nusileido, nepritardamas tik Ispanijos valdų padalijimui. Tačiau [[1699]] m. [[vasario 6]] d. sutartas pretendentas į sostą Jozefas Ferdinandas netikėtai mirė nuo [[raupai|raupų]]. Tai išprovokavo tolesnes Prancūzijos-Anglijos derybas. [[1700]] m. kovą [[Londonas|Londone]] buvo pasirašyta nauja ''Antrojo padalijimo sutartis'', pagal kurią jauniausiajam imperatoriaus Leopoldo I sūnui erchercogui Karoliui turėjo atitekti Ispanija, Belgija ir kolonijos, Prancūzijai – Neapolis, Sicilija ir [[Toskana]], o Lotaringijos kunigaikščiui Leopoldui – Milanas. Austrai tuo nebuvo patenkinti, nes pirmiausia siekė ispanų valdų Italijoje, todėl Leopoldas I bet kokiam padalijimui pasipriešino.

Sutarčiai nebuvo pritariama ir Ispanijoje. Jos politinis elitas suprato, kad gresia karas, tačiau dominuojant proprancūziškai stovyklai, visos valdos buvo užrašytos Anžu kunigaikščiui Pilypui. Tam pritarė ir popiežius, vengęs Habsburgų dominavimo. Karolis II [[1700]] m. [[spalio 2]] d. Pilypo naudai sudarė testamentą, ir,kuriuo reikalaudamasreikalavo niekada nesujungti Prancūzijos ir Ispanijos (Pilypui tapus Prancūzijos karaliumi, Ispanijos valdovu turėjo tapti jo jaunesnysis brolis kunigaikštis de Berri), o Ispanijos neįtraukti į Prancūzijos karus, ir [[1700]] m. [[lapkričio 1]] d. mirė.

Liudvikui XIV iš pradžių sekėsi manevruoti, sudarant susitarimus su jūrinėmis valstybėmis. Pilypas tapo Ispanijos karaliumi, viešai buvo paskelbta, kad „Pirėnai nebeegzistuoja“ (''Il n'y a plus de Pyrénées''). Nors tai buvo Londono sutarties pažeidimas, kuriam Anglijos karalius priešinosi, parlamente dominavę [[toriai]] nenorėjo karo, todėl [[1701]] m. balandį Angliją pripažino Pilypą V nauju Ispanijos karaliumi. Tačiau LiudvikasLiudviko XIV pasirinktas kelias buvo pernelyg agresyvus. Po to, kai Anžu kunigaikštis Pilypas tapo Ispanijos karaliumi, [[1701]] m. vasarį prancūzų įgulos buvo operatyviai įvestos į Milaną, o iš Belgijos barjerinių tvirtovių pasienyje su Olandija buvo išvarytos olandų įgulos. Tai stiprino karo nuotaikas Olandijoje. Po to Liudvikas XIV suteikė patentą Pilypui V po savo mirties valdyti ir Prancūziją. Tai jau laužė tarptautinius susitarimus ir prieštaravo Karolio II testamentui. Be to, Liudvikas XIV juodaodžių vergų pervežimo monopolį Ispanijoje atidavė vien Prancūzijai, kas dar labiau kirtosi su Anglijos ir Olandijos interesais.