Neoimpresionizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Submixster (aptarimas | indėlis)
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kalbų santrumpų šablonai
Eilutė 6:
Neoimpresionizmo terminą įvedė prancūzų meno kritikas Feliksas Feneonas 1886 m. apibūdindamas Žoržo Sera ir aplink jį susibūrusių dailininkų tapybą. Neoimpresionistinio stiliaus esmę sudaro spalvinio paviršiaus vaizdavimas labai smulkių grynų spalvų taškelių visuma. Iš atstumo grynų spalvų taškeliai žmogaus [[akis|akies]] tinklainėje susilieja suformuodami dailininko norimą perteikti toną. Metodas buvo pagrįstas mokslininko Ševrelio ([[Michel Eugène Chevreul]]) tyrinėjimais spalvų srityje. Ševrelis tyrė spalvų kontrastą ir vienos spalvos poveikį kitos spalvos atžvilgiu (pvz., juoda šalia tamsiai raudonos neatrodo pakankamai juoda, atvirkščiai, kiti tonai gali sustiprinti vienas kitą). Neoimpresionistų supratimu, teisingai naudodamasis spalvų teorija dailininkas gali pasiekti žymiai geresnio spalvos tono perteikimo. Ypač tai buvo aktualu impresionistinėje dailėje, kurios atstovai dažniausiai savo paveiksluose gaudydavo labai subtilius šviesos [[atmosfera|atmosferinius]] efektus.
 
Norėdamas perteikti toną, dailininkas turi jį išskaidyti į sudėtines jo spalvines dalis labai smulkiais potėpiais („taškais“). Iš to kilęs kitas technikos apibūdinimas − divizionizmas (pranc. ''{{Fr|division''}} - skaidyti, Žoržas Sera vadino jį terminu chromoliuminarizmas). Pagal paveiksluose naudojamą taškavimo techniką, neoimpresionistai buvo praminti (dažnai paniekinama prasme) - puantilistais. Neoimpresionistai savo metodą priešpastatė [[impresionizmas|impresionistinei]] dailei. Skirtingai nuo impresionistų, jie negaudė momentinių šviesos ir spalvų efektų, nes „skaidymas“ reikalaudavo daug laiko ir kruopštaus darbo. Neoimpresionistai paprastai tapydavo studijose − vėlgi, skirtingai nuo impresionistų, kurie pripažino tik [[pleneras|plenerinę]] tapybą.
 
Neoimpresionizmo pradžia siejama su Žoržo Sera paveikslu „[[Sekmadienio popietė Grand-Žatos saloje]]“ (1884−1886). 1886 m. paskutinėje impresionistų parodoje Paryžiuje neoimpresionistams atstovavo [[Žoržas Sera]], [[Polis Sinjakas]], [[Kamilis Pisaro]] (atsimetęs nuo impresionizmo) ir jo sūnus [[Liusjenas Pisaro]]. Vėliau aplink Žoržą Serą ir Polį Sinjaką susiformavo grupė pasekėjų. Neoimpresionistai eksponavo savo darbus Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodose Paryžiuje ir Briuselyje. Grupės branduolį sudarė prancūzų ir belgų dailininkai. Vėliau prie spalvų teorijos buvo papildomai įterpta linijų ir krypčių teorija (pvz., aukštyn einančios linijos esą sukelia teigiamas emocijas). Paveikslai būdavo tapomi su labai dideliais porėminiais plotais, kuriais esą neoimpresionistai siekė atskirti paveikslo erdvę nuo „netinkančio“ rėmo. Metodo moksliškumas lėmė formalistinį meno traktavimą. Kritikas Feliksas Feneonas pastebėjo, kad Žoržo Sera vėlesnieji paveikslai, užuot išryškinę spalvų reikšmę, kaip turėtų būti pagal metodą, iš tikro papilkėjo.