Raga: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmąkart ragos sąvoka panaudota Matangos traktate Bṛhaddeśī (~[[V a.|V]]–[[VII a.]]), išsamiau nagrinėjama [[Narada|Nārados]] (~[[VII a.|VII]]–[[IX a.]]), Someśvaros ([[XII a.]]), Śarangadevos ([[XIII a.]]) muzikologiniuose traktatuose. Nuo IX a. egzistuoja įvairios viena kitai prieštaraujančios ragų klasifikavimo sistemos. Ragos skirstomos į vyriškąsias (''rāga'') ir moteriškąsias (''rāginī''); kiekvienai iš šešių pagrindinių vyriškųjų ragų (Bhairava, Mālakauśa, Hindola, Dīpaka, Śrī, Megha) priskiriamos 5–6 moteriškosios raginės. [[XVII a.]] Pietų Indijoje susiklostė sistema, pagal kurią ragos skirstomos į 72 pagrindines septynialaispnes (''janaka'') ir išvestines (''janya''). P. Indijoje gyvuoja muzikinė forma, kurioje į vieną kūrinį jungiama keletas skirtingų ragų (rāgamālā – „ragų girlianda“). Daugelis Š. Indijos ragų ir raginių atliekama tik tam tikru paros metu (esti priešaušrio, ryto, popiečio, pavakario, vakaro, vidurnakčio ragos). Kai kurios ragos atliekamos tik tam tikru metų laiku: Vasanta (''Basant'') – pavasarį, Megha – [[liūčių laikotarpis|liūčių sezono]], Śrī – derliaus nuėmimo metu.

 

 

Pasak tradicijos, kiekviena raga muzikiniu pavidalu įkūnija tam tikrą dievybę ar antgamtinę galią (pvz., [[Bhairava]], [[Lalita]], [[Durga|Durgā]] ir kt.); jos gali turėti ir poetinį (nuo [[XIV a.]]) bei tapybinį pavidalą. Antai raginė Bhairavī vaizduojama kaip valdovo žmona, šventyklėlėje garbinanti [[Šiva|Šivos]] lingamą. Raga Yaman vaizduojama kaip baltais drabužiais vilkintis ir perlų karoliais pasidabinęs valdovas. XVI a. išpopuliarėjo vizualinės ragos interpretacijos rāgamālā („ragų girlianda“) – albumai, sudaryti iš 36 ar 42 tapytų ragų. Ragų šilko tapyba ypač suklestėjo XVII–XVIII a. [[Radžastanas|Radžastane]].