Indijos kultūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

Indija didelė, ir [[vestuvės|vestuvių]] papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių [[horoskopas|horoskopų]] sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, [[ožys|ožio]] aukojimas, svečių kvietimas, [[altorius|altoriaus]] statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams… Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu. Tikslų vestuvių apeigų laiką numato [[astrologija|astrologai]], kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą [[Agnis|Agnį]]. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti. Indiškos vestuvės – kaip gamta pavasarį, rodos, kvepia, masina. Suburia žmones bendram džiaugsmui, dainai, leidžia nors trumpam užmiršti nelengvą, vargingą kasdienybę, kovą už duoną, už teisę gyventi.

 

[[Vaizdas:Bharatanatyam_55.jpg|thumb|right|190px|Klasikinis indų šokis]]

Indų šokis yra kilęs iš religinio ir gamtos išgyvenimo. Visi išgyvenimai indų mitologijoje pasireiškia [[mimika]], [[gestai]]s ir [[šokis|šokiu]]. Šventyklos buvo ir pirmosios šokio mokyklos, kur technika, judesio stilizacija ir [[choreografija]] buvo perduodama iš kartos į kartą. Indų literatūroje sakoma, kad šokėjas gestais ir mimika gali iššaukti bendravimą su Dievo apraiškomis ir žmonėmis. Gamtos (augalų, gyvulių, paukščių, vėjo ir vandens) išgyvenimai yra vaizduojami kitos stilistinės šokių grupės, vadinamos dainic natja – kasdieniški šokiai. Indų kalboje šokis vadinamas žodžiu natja, kuris drauge reiškia ir [[drama|dramą]]. Indų šokio stilius tai natūralus judesys, ieškant ne jėgos, o lankstumo. Viršutinės kūno dalies judesiai – liemens, pečių, kaklo, rankų, ir ypatingai komplikuota plaštakų simbolika – yra nepaprastai pabrėžti. Būdingi kojų kilimai, kryžiavimai, spirališki judesiai ir šuoliai. Indų šokis reikalauja didelės koordinacijos, nes kojų ritmas dažniausiai nesimetriškas ir monotoniškas, turi atlaikyti liemens, rankų ir galvos išpildomus visai atskirus ritmus. Nepaprastai svarbi yra veido išraiška. Indų šokių tradicijos siekia bent 2500 metų. Kiekvienoje šventykloje ir dabar dar su fanatiška ištikimybe saugojama ir perduodama senųjų šokių choreografija ir technika.