Mohandas Gandhi: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 baitas pašalintas ,  prieš 8 metus
S
S
Politinę kovą M. Gandis suprato kaip siekimą tiesos, suvokiamos [[Religija|religine]] prasme. Gandhi susipažinęs su [[Krikščionybė|krikščionybe]] ir [[Islamas|islamu]], priėjo išvadą, kad visos religijos yra teisingos, tačiau praktikoje ydingai interpretuojamos. Jo pasaulėžiūrai ypatingą įtaką turėjo [[Bhagavadgita|Bhagavadgitos]] postulatai apie būtinybę atsisakyti materialinių gėrybių, ramiai vykdyti savo pareigą, nepriklausomai nuo savo [[Emocija|emocijų]] bei išorinių aplinkybių, būdingas Indijos religijoms [[Ahimsa|ahimsos]] principas, taip pat [[Levas Tolstojus|Levo Tolstojaus]] (su kuriuo susirašinėjo) mokymas apie nesipriešinimą jėga blogiui (''neprotivlenije zlu nasilijem''). Siekdamas įgyvendinti savo socialines utopijas, Gandhi įkūrė dvi žemdirbių kolonijas, kurios tapo vėlyvesnių ašramų prototipais.
 
M. Gandis grįžo į Indiją [[1914]] m., būdamas jau garsiu lyderiu. Tačiau [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] metais jis betarpiškai nedalyvavo politikoje, atvirkščiai – padėjo verbuoti kareivius į Britų Indijos kariuomenę. Tik [[1919]] m. vasarį, kada britų administracijąadministracija priėmė įstatymą, leidžiantį be teismo įkalinti įtariamus politiniu kurstymu, M. Gandis paskelbė satjagrahą, sukėlusią pasipriešinimo kolonijinei valdžiai bangą daugelyje Indijos provincijų. Nuo tada jį pradėta vadinti Mahatma („Didžioji siela“). Gandhi pastangomis ''Indijos nacionalinis kongresas'' (INK) buvo reorganizuotas į masinę partiją, plačiai buvo praktikuojamas valdžios institucijų, mokyklų, angliškų prekių boikotas. M. Gandis teigė, kad prieš nesmurtinį judėjimą kolonizatoriai nepavartos jėgos ir galiausiai turės pasitraukti iš Indijos. Dėl incidento, kurio eigoje buvo nužudyti keli policininkai, [[1922]] vasarį M. Gandis nutraukė judėjimą. Už kurstymą M. Gandis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, tačiau išleistas [[1924]] m. po [[Apendicitas|apendicito]] operacijos. Sugrįžo į aktyvią politiką [[1928]] pabaigoje, jo iniciatyva INK priėmė rezoliuciją, reikalaujančią per metus suteikti Indijai dominijos (kaip tuometinės [[Australija]], [[Kanada]], Pietų Afrika) statusą. [[1930]] kovą pradėjo satjagrahą prieš druskos mokestį, organizavęs įspūdingą žygį prie jūros, kur dalyviai pasigamino [[Druska|druskos]] iš jūros vandens. Daugiau nei 60 tūkst. dalyvių buvo areštuota. [[1932]] rugsėjį, būdamas kalėjime, M. Gandis pradėjo „bado streiką iki mirties“, reikalaudamas pagerinti žemiausių („neliečiamųjų“) kastų padėtį. [[1934]] m. atsisakė INK vadovo pareigų, pasitraukė iš partijos, kuri jo nuomone naudojosi satjagraha tik taktiniais sumetimais, ir užsiėmė savo „konstruktyvios programos“ įgyvendinimu: kaimo švietimu, žemiausių kastų problemomis, tradicinių amatų plėtra. M. Gandis neigiamai vertino šiuolaikinę technologinę civilizaciją, įsivaizdavo būdimąbūsimą nepriklausomą Indiją kaip laisvų kaimo bendruomenių šalį.
 
Prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|II pasauliniam karui]], M. Gandis ir INK vadovai buvo pasiruošę paremti [[JK|D. Britaniją]], tačiau negavo aiškių pažadų, kad po karo bus suteikta nepriklausomybė, ir [[1942]] m. pradėjo judėjimą „Išeikite iš Indijos“ (''Quit India''). Visi jo vadovai buvo nedelsiant įkalinti. Po karo prasidėjusiose derybose su britais ir musulmonų lyderiais dėl nepriklausomybės Gandhi nepavyko įveikti musulmonų ir hindų susipriešinimo bangos ir išvengti šalies padalinimo. Pergyvendamas tai kaip pralaimėjimą, Gandhi nedalyvavo jokiose valdžios institucijose. Jo bado [[Streikas|streikai]] padėjo nutraukti masines komunalines riaušes [[Kalkuta|Kolkatoje]] [[1947]] rugsėjį ir [[Delis|Delyje]] [[1948]] sausį, tačiau kartu sukėlė hindų fanatikų nepasitenkinimą. Vienas jų, Nathuram Godse, nušovė M. Gandį, jam einant vakarinės maldos.
4 119

pakeitimų