Mohandas Gandhi: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dydis nepakito ,  prieš 9 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S
Mohandas Gandis gimė mažos kunigaikštystės administratoriaus šeimoje dabartinio Gudžarato valstijoje. Tėvų valia vedė, būdamas 13 m. Su vidutiniais pažymiais baigęs mokyklą, [[1888]]–[[1891]] studijavo [[Teisė|teisę]] [[Londonas|Londone]], kur daugiau pasižymėjo kaip aktyvus Londono [[vegetarizmas|vegetarų]] draugijos narys. [[1893]] išvyko į [[PAR|Pietų Afriką]] dirbti teisės konsultantu indų firmoje. Susidūręs su aršia rasine indų imigrantų [[diskriminacija]], jis pradėjo kovą už savo tautiečių pagrindines teises ir greitai tapo žinomu publicistu ir politiku. Įkūrė ''Natalio indų kongresą'' (''Natal Indian Congress'', [[1894]]), suformulavo ir pritaikė satjagrahos („tiesos jėga, pasišventimas tiesai“) kovos būdą, kurio esmė – atsisakymas paklusti neteisingai tvarkai, nebendradarbiavimas su valdžia (angl. non – violent non – cooperation), savo [[Švietimas|švietimo]], savigalbos ir kitų institucijų kūrimas.
 
Politinę kovą M. Gandis suprato kaip siekimą tiesos, suvokiamos [[Religija|religine]] prasme. Gandhi susipažinęs su [[Krikščionybė|krikščionybe]] ir [[Islamas|islamu]], priėjo išvadosišvadą, kad visos religijos yra teisingos, tačiau praktikoje ydingai interpretuojamos. Jo pasaulėžiūrai ypatingą įtaką turėjo [[Bhagavadgita|Bhagavadgitos]] postulatai apie būtinybę atsisakyti materialinių gėrybių, ramiai vykdyti savo pareigą, nepriklausomai nuo savo [[Emocija|emocijų]] bei išorinių aplinkybių, būdingas Indijos religijoms [[Ahimsa|ahimsos]] principas, taip pat [[Levas Tolstojus|Levo Tolstojaus]] (su kuriuo susirašinėjo) mokymas apie nesipriešinimą jėga blogiui (''neprotivlenije zlu nasilijem''). Siekdamas įgyvendinti savo socialines utopijas, Gandhi įkūrė dvi žemdirbių kolonijas, kurios tapo vėlyvesnių ašramų prototipais.
 
M. Gandis grįžo į Indiją [[1914]] m., būdamas jau garsiu lyderiu. Tačiau [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] metais jis betarpiškai nedalyvavo politikoje, atvirkščiai – padėjo verbuoti kareivius į Britų Indijos kariuomenę. Tik [[1919]] m. vasarį, kada britų administraciją priėmė įstatymą, leidžiantį be teismo įkalinti įtariamus politiniu kurstymu, M. Gandis paskelbė satjagrahą, sukėlusią pasipriešinimo kolonijinei valdžiai bangą daugelyje Indijos provincijų. Nuo tada jį pradėta vadinti Mahatma („Didžioji siela“). Gandhi pastangomis ''Indijos nacionalinis kongresas'' (INK) buvo reorganizuotas į masinę partiją, plačiai buvo praktikuojamas valdžios institucijų, mokyklų, angliškų prekių boikotas. M. Gandis teigė, kad prieš nesmurtinį judėjimą kolonizatoriai nepavartos jėgos ir galiausiai turės pasitraukti iš Indijos. Dėl incidento, kurio eigoje buvo nužudyti keli policininkai, [[1922]] vasarį M. Gandis nutraukė judėjimą. Už kurstymą M. Gandis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, tačiau išleistas [[1924]] m. po [[Apendicitas|apendicito]] operacijos. Sugrįžo į aktyvią politiką [[1928]] pabaigoje, jo iniciatyva INK priėmė rezoliuciją, reikalaujančią per metus suteikti Indijai dominijos (kaip tuometinės [[Australija]], [[Kanada]], Pietų Afrika) statusą. [[1930]] kovą pradėjo satjagrahą prieš druskos mokestį, organizavęs įspūdingą žygį prie jūros, kur dalyviai pasigamino [[Druska|druskos]] iš jūros vandens. Daugiau nei 60 tūkst. dalyvių buvo areštuota. [[1932]] rugsėjį, būdamas kalėjime, M. Gandis pradėjo „bado streiką iki mirties“, reikalaudamas pagerinti žemiausių („neliečiamųjų“) kastų padėtį. [[1934]] m. atsisakė INK vadovo pareigų, pasitraukė iš partijos, kuri jo nuomone naudojosi satjagraha tik taktiniais sumetimais, ir užsiėmė savo „konstruktyvios programos“ įgyvendinimu: kaimo švietimu, žemiausių kastų problemomis, tradicinių amatų plėtra. M. Gandis neigiamai vertino šiuolaikinę technologinę civilizaciją, įsivaizdavo būdimą nepriklausomą Indiją kaip laisvų kaimo bendruomenių šalį.
4 119

pakeitimų