|
Ankstesnes žinomų ar įtariamų laidojimų vietas kasinėti, tyrinėti ar į jas patekti leidžiama tik su sanitarinių įstaigų leidimais ir kontrole.
== Istorija ==
[[Vaizdas:Pestarzt.jpg|thumb|180px|Maro gydytojas. 1656 m. Paulus Fürst vario raižinys]]
Keletas didelių maro pandemijų palietė didelę dalį pasaulio gyventojų bei smarkiai paveikė žmonijos istoriją. Europos istoriją ypač paveikė XIV a. [[juodoji mirtis]] – buboninio maro pandemija, pratrūkusi 1347–1351 m. Jos metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių.
Kada maras prasidėjo Lietuvoje, tikslių žinių nėra, tačiau manoma, kad jis šalies teritorijoje jau siautė [[XIII a.]] Anot Kraševskio, 1419–1710 metų laikotarpiu būta 22 marų. Dr. Bagdonavičiaus duomenimis, vien XVI a. siautė 14 epidemijų. Daugiausia aukų nusinešusios epidemijos buvo [[1710]]–[[1711]] m. – vadinamaisiais Didžiojo maro metais, per kuriuos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Maro epidemijos įkarštyje žmonės nespėdavo laidoti lavonų, todėl jie gulėdavo namuose, gatvėse ir kiemuose.<ref>[http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=7963&Itemid=502]</ref>
Kadangi tuo metu nebuvo priemonių tiksliai diagnozuoti ligas, o liudininkų pranešimai nėra vienareikšmiai, negalima tiksliai teigti, kad tuometinis maras tikrai buvo toks kaip jį suprantame dabar, t. y. sukeltas ''Yersinia pestis''. [[XIX amžius|XIX a.]] buvo identifikuota ''Yersinia pestis'' bakterija, kuri susieta su šiomis epidemijomis. [[1907]] m. [[Indija|Indijoje]] užfiksuota paskutinė maro epidemija.
Manoma, kad paskutiniais amžiais maro epidemijų tikimybė yra gerokai sumažėjusi dėl ilgainiui išsivysčiusio paveldimo [[Imunitetas|imuniteto]] maro bakterijoms, geresnių medicininių, sanitarinių ir antiepideminių sąlygų. Yra ir alternatyvių teorijų, kurios teigia, kad [[Viduramžiai]]s kilusios epidemijos galėjo būti sukeltos [[Ebola|Ebolos]] ar kito panašaus viruso.
| 