Samaveda: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Samaveda''' ([[sanskritas{{sa|सामवेद|sanskritu]]: सामवेदः, ''sāmaveda''}}, iš ''sāman'' "melodija"„melodija“ ir ''veda'' "išmintis"„išmintis“)  – [[hinduizmas|hinduizmo]] šventraštis, apeiginių giesmių [[vedos|veda]]. Seniausias sakralaus turinio [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] žodinės kultūros muzikinis paminklas. Viena iš keturių vedų (greta [[Rigveda|Rigvedos]], [[Jadžurveda|Jadžūrvedos]] ir [[Atarvaveda|Atarvavedos]]), antroji pagal svarbumą.

Samavedą sudaro dvi knygos ir 1875 [[mantra|mantrų]], iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos himnų mantromis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos Samavedos redakcijos (Kouthumīya''Kauthuma, RāhāyanīyaRāṇāyanīya, Jaiminīya''). Pilnai išlikusi ir surašyta yra Kauthumos redakcija. Seniausi Samavedos himnai datuojami [[1300 m. pr. m. e.|1300]]–[[1000 m. pr. m. e.]]

Dauguma himnų skirti hinduistų dievybėms [[Agnis|Agniui]], [[Indra]]i, Somai[[Soma]]i. Himnai atliekami augalo [[soma|somos]] syvus atnašaujant dievams. Samavedos himnus gieda udgataras  – induistų šventikas [[brahmanas]], jo žmona pritaria chordofonu vyna (''vīna''). Samavedos giedojimas, ''sāmagāna'', remiasi septynialaipsniu garsaeiliu vaidika (dermės laipsniai žymimi virš teksto skaitmenimis 1, 2, 3 ir skiemenimis u, ra ir ka). Į prasminį tekstą įterpiami pratisai giedami ir melizmomis dabinami asemantiniai garsažodžiai (o, hau, hoji, va).