Dobrynės ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Dobrynės ordinas''', arba '''Dobrynės broliai''' (oficialus [[lotynų kalba|lot.]] ordino pavadinimas greičiausiai buvo ''Fratres militiae Christi Prussiae''  – '''Prūsijos Kristaus kariuomenės broliai''' {{de|Orden von Dobrin}}, {{pl|Zakon Dobrzyński}}) − nuo [[1223]](?) iki [[1238]]  m. [[Prūsija|Prūsijoje]], [[Kujavija|Kujavijoje]] (daugiausia jos šiaurės rytų dalyje, t. y., būsimoje [[Dobrynės žemė]]je) ir [[Palenkė (regionas)|Palenkėje]] veikęs katalikiškas vienuolių riterių ordinas.

Spėjama, kad Dobrynės ordiną kaip savotišką [[Prūsija|Prūsijos]] vyskupo kariuomenę tarp [[1218]]  m. ir [[1228]]  m. ([[Romas Batūra|R. Batūros]] manymu  – galbūt [[1223]]  m.) įsteigė pirmasis [[Prūsija|Prūsijos]] vyskupas (nuo 1215  m.) [[Kristijonas Olivietis|Kristijonas]] kartu su jį rėmusiu [[Mazovija|Mazovijos]] ir Kujavijos kunigaikščiu [[Konradas I Mazovietis|Konradu Mazoviečiu]] (rašytiniuose šaltiniuose Dobrynės ordinas minimas nuo [[1228]]  m., kuomet jis buvo patvirtintas popiežiaus [[Grigalius IX|Grigaliaus IX]]). Šio ordino uždaviniai buvo [[prūsai|prūsų]] christianizacija ir ginkluota kova su [[pagonys|pagonimis]] prūsais, tiksliau, Mazovijos bei Kujavijos šiaurinių pakraščių apsauga nuo prūsų kariuomenės siaubiamųjų puolimų bei vėlesnis Prūsijos užkariavimas. Ordinas priėmė [[tamplierių ordinas|Tamplierių ordino]] statutą, jo nariai vilkėjo baltą apsiaustą su raudonais [[kalavijas|kalaviju]] ir [[Žvaigždė (simbolis)#Dovydo žvaigždė|Dovydo žvaigžde]]. Iš pradžių ordinui priklausė 15 vokiečių riterių, atvykusių iš [[Saksonija|Žemutinės Saksonijos]] ir [[Meklenburgas-Priešakinė Pomeranija|Meklenburgo]]; apie [[1234]]  m. ordino riterių skaičius buvo išaugęs iki 35 (dauguma tų riterių buvo kilę iš minėtų Vokietijos kraštų).

[[1228]]  m. liepos pr. Konradas Mazovietis Dobrynės ordinui perleido prūsų bent nuo [[1224]]-–[[1225]]  m. kontroliuotos [[Kulmo žemė]]s kaimynystėje, Vyslos dešiniajame krante stovėjusią [[Dobrynė prie Vyslos|Dobrynės]] pilį su Dobrynės [[kaštelionija]] (pastarosios teritorija apėmė kiek vėliau susiformavusios [[Dobrynės žemė]]s pietryčių dalį), tačiau netrukus po ordino riterių įsikūrimo Dobrynės pilyje prūsų kariuomenė šią pilį užblokavo,  – todėl nuo [[1228]]  m. ar [[1229]]  m. Prūsijos teritorijoje ordino veikla apsiribojo vien [[cistersai|vienuolių cistersų]] misijinių kelionių apsauga.

[[1229]]-–[[1230]]  m. Kujavijos šiauriniame pakraštyje, o [[1231]]-–[[1232]]  m.  – ir [[Kulmo žemė]]je įsikūrus Konrado Mazoviečio atsikviestam kariniu atžvilgiu daug pajėgesniam [[Vokiečių ordinas|Kryžiuočių ordinui]], [[1233]]–[[1235]]  m. didžioji Dobrynės ordino brolių dalis prisijungė prie kryžiuočių ordino. Sumažėjusį Dobrynės ordiną Konradas [[1237]]  m. kovo pr. įkurdino [[Drohičinas (Lenkija)|Drohičino]] pilyje, kurią mazoviečiai tada bandė paversti svarbia [[Jotva|Jotvos]] užkariavimo baze.

[[1238]]  m. [[Voluinės kunigaikštystė]]s kunigaikščiui [[Danielius Haličietis|Danilai Haličiečiui]] užėmus Drohičiną ir paėmus į nelaisvę Dobrynės ordino magistrą Brunoną, ordinas faktiškai nustojo gyvuoti, o likę gyvi jo nariai prisijungė prie [[Maltos ordinas|Joanitų ordino]]<ref>[[Visuotinė lietuvių enciklopedija]], t. 5, {{VLE|V., 2004, p. |41.}}</ref>. Po to Drohičine kurį laiką veikė tik Dobrynės ordino įsteigta bažnyčia (sudegė [[1241]]  m., Drohičiną puolant chano [[Batijus|Batu]] kariuomenės daliniui).