|
[[imageVaizdas:Mustamaki postcard.JPG|thumb|200px|Atvirlaiškis. Suomių liaudies šokėjų atvaizdas atviruke su standartiniu pašto ženklu (išsiųsta [[1907 m.]])]]
[[imageVaizdas:BadSulz1900.jpg|thumb|200px|[[Chromolitografija]] (~1900 m.)]]
[[FileVaizdas:1900sc Postcard-Alligator 01.jpg|thumb|Rasistinis atvirukas (JAV XX a.pr.)]]
'''Atvirùkas''' ('''atvirùtė''') - – [[paštas|pašto]] lapelis atviram [[laiškas|laiškui]] (atvirlaiškiui); toks lapelis su kokiu nors vaizd(eli)u (pvz., Kauno [[miestas|miesto]] atvirukai).<ref>[http://www.lkz.lt/startas.htm Atvirukas] ([[Lietuvių kalbos žodynas]], LKŽ)</ref> Atvirukų kolekcionavimas vadinamas [[filokartija]].
Vienoje atviruko pusėje yra koks nors visą plotą užimantis atvaizdas, o kita pusė skirta pranešimui parašyti, taip pat nurodyti siuntėjo ir gavėjo adresus ir užklijuoti pašto ženklui. Pašto ženklas dažnai spausdinamas tiesiai ant atviruko. Atvirukai gali būti ir neskirti paštui. Tokiu atveju ant jų nėra pašto ženklo bei adresui nurodyti skirtos vietos; tuomet tai paprasta įprasto laiško dydžio kortelė iš storo popieriaus ar kartono.
== Istorija ==
Pirmasis pašto atvirukas išleistas [[Austrija-Vengrija|Austrijoje-Vengrijoje]]. 1869 m. spalio 1 d. šios šalies pašto apyvartoje atsirado "korespondencijos„korespondencijos kortelė"kortelė“ su ant jos išspausdintu dviejų [[Kreiceris|kreicerių]] vertės pašto ženklu.<ref>[http://literra.websib.ru/borovikova/text_article.htm?52 Informacija] iš R.I. Borikovos straipsnio puslapyje [http://literra.websib.ru/index.html «ЛИ''terra''».]</ref> [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karo]] 1870-1 m. metu Prancūzijos ir Vokietijos armijose kilo mintis kortelę iliustruoti. Kai kurie kariai artimiesiems siunčiamas korteles ėmė puošti piešiniais. Komersantai greitai pasigavo šią idėją. Pirmoji prancūziška iliustruota pašto kortelė (atvirutė) buvo išleista [[Bretanė]]s knygų prekiautojo Leono Benardo, o vokiškoji [[Oldenburgas|Oldenburgo]] knygų prekiautojo A.Švarco.<ref name="Arlaz">Арлазоров М. Вам письмо! Из истории мировой почты. — – М.: Советская Россия, 1966. — – С. 91—94.</ref>
Idėja buvo sėkminga ir atvirukai greitai paplito ir kitose šalyse. 1871 m. juos pradėjo leisti [[Anglija|Anglijos]], [[Šveicarija|Šveicarijos]], [[Liuksemburgas|Liuksemburgo]], [[Belgija|Belgijos]], [[Danija|Danijos]], [[Nyderlandai|Nyderlandų]] pašto įstaigos, 1872 m. - – [[Švedija]], [[Norvegija]], [[Ceilonas]], 1873 m. - – [[Prancūzija]], [[Ispanija]], [[Rumunija]], [[Serbija]], [[Čilė]], 1874 m. - – [[Italija]].<ref>[http://literra.websib.ru/borovikova/text_article.htm?52 Informacija] iš R.I. Borikovos straipsnio puslapyje [http://literra.websib.ru/index.html «ЛИ''terra''».]</ref>
1878 m. [[Pasaulinis pašto kongresas|Pasauliniame pašto kongrese]] Paryžiuje priimtas tarptautinis atviruko standartas: 9 x 14 cm, 1925 m. jis pakeistas į kitą - – 10,5 x 14,8 cm. Pradžioje antroji atviruko pusė buvo skirta tik adresui (specialios vietos laiškui nebuvo), o nuo 1904 m. kairioje pusėje buvo numatyta vieta trumpam laiškui.
== Rūšys ==
Atvirukų iliustracijos gali būti meninės (reprodukcijos ir originalai) bei dokumentinės (fotoatvirutės). Atvirukai pagal leidimo būdą gali būti paprasti ir serijiniai. Pagal paskirtį - – sveikinimo, iliustraciniai, reklaminiai ir kt.
Pašto įstaigų leidžiami atvirukai paprastai turi atspausdintą pašto ženklą ir vadinami markiruotomis pašto kortelėmis. Ant meninių nemarkiruotų atvirukų būna palikta vieta pašto ženklui.
| 