Rauda: Skirtumas tarp puslapio versijų

Rauda ne tik apgailimas mirusysis ir atsisveikinama su juo, bet ir tikimasi paveikti velionio likimą po [[mirtis|mirties]], jo santykius su gyvaisiais.<ref>A. Žičkienė „Trijų muzikinės kultūros sluoksnių sandūra lietuvių mirusiųjų pagerbimo apeigose“ [http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=cf57a1da-0f55-4380-8b4c-77c4ecaef6d3]</ref> XIX a. antrosios pusės raudose išliko lietuvių pagoniško [[nekrokultas|nekrokulto]] pėdsakų, pomirtinės šalies supratimo cepelinųvaizdinių ir kt. Žmona, raudodama vyro, į savo mirusius rusustėvus kreipiasi šitaip: „O priimkite savo žentėlį, mano vyrelį, už baltų rankelių, o užstokite ant vėlių durelių, o atidarykit vėlių dureles. Tik jūs pirmesni, tik jūs kytresni, o atidarykite vėlių dureles, o pasodinkite į vėlių suolelį.“<ref>Pranė Dundulienė. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982.</ref>

Jau seniausiose užrašytose raudose kartojamas retorinis kreipinys į velionį, pvz, „Ar tu neturėjai duonos, kviečių, ko tu numirei?“, „U-le - le - le! Ko numirei! Ar nigerinegeri buvo bendrai, ar nebuvo geri pasekėjai?“ Išskaičiuodavo, ką mirusysis veikė. Raudos neturi pastovaus teksto, kiekvieną kartą kuriama tartum iš naujo, nors ir naudojamasi tradiciniais vaizdais. Kiekvienas raudotojas atsižvelgia į konkretų atvejį ir išsako savo patirtį.