Frenkelio fabrikas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:1906Frenkeliofabrikofirminis2.jpg|thumb|280px|Chaimo Frenkelio fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906  m.]]

[[Vaizdas:2008 02 07 Elnias (15).JPG|thumb|Vienas seniausių fabriko korpusų 2008  m.]]

[[Vaizdas:2008 02 07 Elnias (25).JPG|thumb|Gamybiniai korpusai 2008  m.]]

[[Vaizdas:1914Frenkeliofabrikofirminis1.jpg|thumb|Chaimo Frenkelio fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1914  m.]]

[[Vaizdas:2008 02 07 Elnias (30).JPG|thumb|Chaimo Frenkelio fabriko Šiauliuose kaminas pastatytas 1911  m.]]

[[Vaizdas:1935Frenkeliokatilinejpg.jpg|thumb|Frenkelio odų fabrikas apie 1935  m.]]

[[Vaizdas:1945Frenkelio.jpg|thumb|Fabrikas 1945  m.]]

[[Vaizdas:2008 02 07 Elnias (44).JPG|thumb|„Elnio“ senoji katilinė 2008  m. vasario 7 d.]]

[[Vaizdas:2008 02 07 Elnias (63).JPG|thumb|„Elnio“ senoji katilinė 2008  m. vasario 7 d.]]

[[Vaizdas:1996 10Elnio bankrotas.jpg|thumb|„Elnio“ bankrotas 1996  m. spalio mėn.]]

'''Frenkelio fabrikas'''  – viena didžiausių [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] odų apdirbimo įmonių, [[1879]]-–[[1995]]  m. veikusi [[Šiauliai|Šiauliuose]]. Nors per daugelį metų įmonė kelis kartus keitė pavadinimus, šiauliškiai ją visada vadino pirmuoju vardu.

Šiauliuose iki [[1875]]  m. nebuvo jokios fabrikinės gamybos įmonės. Iš [[Kauno gubernija|Kauno gubernijos]] administracinių centrų pagal gamybos apimtį Šiauliai lenkė tik [[Zarasai|Zarasus]]. Tik [[1836]]-–[[1858]]  m. nutiesus plentą [[Ryga]]-[[Tilžė]] ir [[1871]]  m. [[rugsėjo 4]] d. atidarius [[Liepojos-Romnų geležinkelis|Liepojos-Romnų geležinkelį]], Šiauliai greitai tapo svarbiu prekybos centru, įgijo puikias ekonominio vystymosi perspektyvas ir formavosi kaip stambus Lietuvos Šiaurės vakarų regiono pramonės centras. Pirmoji stambi maisto pramonės įmonė  – pirklio Jakovo Podliašuko tabako fabrikas Šiauliuose įkurtas [[1879]]  m. Tiesa, [[1859]]  m. panaikinus valstybines kredito įstaigas, išskyrus Valstybinį banką,

(viešojo) kredito. Steigti privačias kredito įstaigas nebuvo leidžiama. Verslininkai turėjo vienintelę išeitį  – sekant didžiųjų miestų verslininkų pavyzdžiu, imtis iniciatyvos ir steigti savitarpio kreditavimo susivienijimus. Pirmoji Šiauliuose savitarpio kredito bendrovė įsteigta [[1881]]  m. grafo [[Nikolajus Zubovas|Nikolajaus Zubovo]] iniciatyva. {{šaltinis|[[Vladas Terleckas]]. Savitarpio kredito bendrovės (1873–1914 m.) ir jų veiklos bruožai. Pinigų studijos 2004/3 p.32}}

Nors [[Rusijos imperija]] didelių paskatų pramonės plėtrai Lietuvoje ir neteikė, Šiauliai, kurių apylinkėse nuo [[Šiaulių ekonomija|Šiaulių ekonomijos]] laikų buvo stiprus [[žemės ūkis]], auginta daug galvijų, netrukus tapo žymiu odos apdirbimo centru. [[1877]]-–[[1885]]  m. Rusijos imperijos vyriausybė muitais apribojo odų pramonės produkcijos importą. Be to, po [[1863 m. sukilimas|1863  m. sukilimo]] ir [[baudžiava|baudžiavos]] panaikinimo mieste atsirado nemažai pigios darbo jėgos. {{šaltinis|Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų)., [[Lietuvos istorijos institutas]]. Šiauliai. 1991 m. p. 98.}}

Verslas sekėsi, todėl jau [[1887]]-–[[1889]]  m. Chaimas Frenkelis prie užtvenkto [[Kulpė]]s upelio pastatė mūrinius fabriko pastatus, kurie išlikę iki šiol. Fabrikas greitai išaugo į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Jau [[1901]]  m. jame kasmet buvo išdirbama 100 000 odų. Brolių Rogalinų fabrikas, įsteigtas [[1894]]  m., tais metais apdirbo 15 000, [[Brolių Nurokų fabrikas]], veikęs nuo 1898  m.  – 30 000 odų. {{šaltinis|Vytautas Merkys. Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.), p. 46,48,57}}

Jeigu Frenkelio odų dirbtuvėje tedirbo vos 10 darbininkų, fabrikui ėmus augti, darbininkų skaičius ėmė didėti. Prieš [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] fabrike dirbo 800 darbininkų, o metinė produkcija siekė net 14 milijonų aukso rublių. Įmonės teritorija užėmė 100 000 kvadratinių metrų plotą, kuriame buvo apie 60 įvairaus dydžio pastatų.

Geros kokybės gaminių dėka fabrikas greitu laiku užkariavo vieną po kitos Rusijos sritis, gamyba sparčiai augo, [[1913]]  m. į įvairias sritis buvo išsiunčiama iki 1500 vagonų odos prekių. [[1905]]  m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai [[1906]]  m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“, turėjusius didelę paklausą rinkoje. Prekybai plečiantis Ch. Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo net iš [[Pietų Amerika|Pietų Amerikos]] ([[Montevidėjas]], [[Rio de Žaneiras]]) ir [[Indija|Indijos]]. Odos išdirbimui reikalingų medžiagų įmonė įsigydavo Rusijoje, dalį importuodavo. „[[Encyclopædia Britannica]]“ [[1911]]  m. Šiaulius įvardijo kaip pasaulinį odų pramonės centrą.

Ch. Frenkelis, nors ir savamokslis, buvo sumanus fabrikantas. Fabrike netruko atsirasti technikos naujovių, jame įrengti pirmieji mieste telefonai, [[1894]]  m. fabrike įrengtas [[garo katilas]], gamybos procese pradėtas naudoti artezinių šulinių vanduo. [[1908]]  m. fabrike buvo suburta gaisrininkų komanda, kuri gesino fabrike ir mieste kilusius gaisrus. {{šaltinis|Irena Nekrašienė. Pirkliai Frenkeliai. Šiaulių Aušros muziejaus leidykla, [[2008]] m.}} [[1900]]  m. Ch. Frenkelio odų fabrike buvo įrengta 50 kW galios dinamo mašina, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti ir suko du 16 ir12 AJ variklius. [[1902]]  m. teritorijos ir patalpų apšvietimui naudotos 2 Voltos lanko ir apie 300 kaitrinių elektros lempučių. {{šaltinis|[http://www.senergija.lt/Apie-bendrove/Istorija/Siauliu-elektrifikavimo-pradzia Rimantas Lazdynas. Šiaulių elektrifikavimo pradžia. AB „Šiaulių energija“ istorija]}} 1906  m. baigęs [[Berlyno universitetas|Berlyno universiteto]] Chemijos fakultetą, į verslą įsijungė ir vienintelis sūnus, Rygos I gildijos pirklys [[Jokūbas Frenkelis]]. Jam buvo patikėta diegti moderniausius odų rauginimo metodus.

Sėkmingą verslą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Dar kurį laiką fabrikas gamino odas armijai, bet artėjant frontui, [[Rusijos imperijos kariuomenė]]s Vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis fabriko mašinų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti. Chaimas Frenkelis su šeima pasitraukė į Rusiją, po [[Spalio perversmas|Spalio perversmo]]  – į [[Vokietija|Vokietiją]]. {{šaltinis|Pirkliai Frenkeliai. p.3.}}

[[1918]]  m. Chaimas Frenkelis su sūnumi grįžę į Šiaulius ir pamatę nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus Chaimas Frenkelis mirė, bet [[1920]]  m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Jokūbas Frenkelis su giminaičiais Chaimu Leiba Šiškinu, Hiršu Eliju Mordeliu, Izaoku Mordeliu ir Fainušu Potruchu atnaujino gamybą, bet nei buvusios šlovės, nei buvusių gamybos mastų fabrikas nebepasiekė.{{šaltinis|Pirkliai Frenkeliai. p.3.}}

Netekus Rusijos rinkos reikėjo derintis prie naujų rinkos reikalavimų. Vietoje prieš karą gamintų 4 odos rūšių J. Frenkelis [[1929]]  m. jau gamino 37 rūšis, kad patenkintų vietos rinkos reikalavimus. Tai neigiamai atsiliepė gamybos apyvartinėms lėšoms ir gamybos tempui. Su panašiomis problemomis susidūrė ir kitos Šiaulių odų apdirbimo įmonės, kartu paėmus, gaminusios tik 1/6 prieškarinės produkcijos. [[1925]]  m. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų ir brolių Choronžickių fabrikai, vengdami [[bankrotas|bankroto]], sudarė [[kartelis|kartelį]], kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai. Šis kartelis tais pačiais metais Frenkelio fabriko patalpose, kurių dalis dėl susiaurėjusios gamybos buvo tuščios, įsteigė [[avalynė]]s fabriką „Batas“, kuris per trumpą laiką nurungė importinę produkciją ir užkariavo beveik visą Lietuvos avalynės rinką.

[[1926]]  m. [[birželio 24]] d. fabrikas pradėjo darbą ir buvo reorganizuotas akcinės bendrovės pagrindais. J. Frenkelis surinko geriausius Lietuvos batsiuvius, pasikvietė keletą specialistų iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie turėjo mokyti vietinius darbininkus dirbti su mašinomis, ugdyti kvalifikuotą darbo jėgą.

Iš pradžių „Bate“ dirbo tik 50 darbininkų, per dieną būdavo pagaminama apie 50 porų batų. Vėliau, apsirūpinus mašinomis, maždaug kas 20 sekundžių būdavo pagaminama batų pora. [[1939]]  m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų.

Fabrikas tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje, jis avalyne aprūpino daugiau, kaip pusę Lietuvos gyventojų. Bato avalynė buvo graži, patvari, patogi ir įvairiose vietinėse bei tarptautinėse parodose nuolat laimėdavo aukso medalius bei kitus apdovanojimus. Produkcija nedideliais kiekiais buvo eksportuojama ir užsienyje susilaukė teigiamo įvertinimo.

Be to, „Batas“ turėjo įtakos avalynės pramonės plėtrai Lietuvoje, jis kvalifikuotais darbininkais aprūpino ir kitas šalies avalynės įmones bei amatininkų dirbtuves. Fabrike darbo sąlygos buvo geresnės, negu kitose miesto įmonėse. Darbo rūmų laikraštis „Darbas“ rašė, kad „Bato“ fabriko darbininkai sudarė tartum kokią Šiaulių darbininkų aristokratiją. [[1939]]  m. tik apie 10% darbininkų gaudavo po 3,80 Lt už darbo dieną, apie 60%  – nuo 5 iki 15 Lt ir 10%  – 15-20 Lt. Siekdamas savo įtakoje išlaikyti darbininkus, J. Frenkelis avalynę jiems duodavo išsimokėtinai, duodavo dovanų Kalėdoms ir Naujiesiems Metams. Darbininkams jis suteikdavo 17 darbo dienų atostogų, iš kurių 14 buvo apmokamos. Atostogaudavo visi darbininkai vienu metu, kai buvo sustabdoma gamyba naujos technikos įdiegimui ir remontams. Tačiau J. Frenkelis ir griežtai bausdavo prasižengusius ar nesilaikančius darbo drausmės - – tokiems buvo įteikiamas „vilko bilietas“, kurį gavęs mieste darbo praktiškai gauti nebegalėjo. {{šaltinis|Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). p. 159-160}}

Veikė ir Frenkelio odos fabrikas, nors jau [[1926]]  m. odų pramonėje ėmė reikštis perprodukcija, nes vidaus rinkos perkamumas buvo silpnas, o užsienio rinkos uždarytos. Odų apdirbimo pramonei padėjo išsilaikyti tik [[Lietuvos kariuomenė]]s intendatūros užsakymai karių batams, arklių pakinktams ir kt. [[1929]]  m. Frenkelio, Nurokų, J. Faino ir Rogalinų odos fabrikų metinė produkcija siekė 17 mln. [[litas|litų]] vertės, juose dirbo 500 darbininkų.

Žaliavą gamybai  – gyvulių odas, pradžioje daugiausia importuodavo, nes vietinių galvijų odos buvo prastos kokybės, inkštiruotos ir netiko išdirbimui. Nuo 1930  m. Lietuvos žemės ūkiui persiorientavus intensyvios [[gyvulininkystė]]s kryptimi ir ėmus gerinti galvijų veisles, Šiaulių odos fabrikai vis daugiau naudojo vietinių raguočių, veršių, ožkų, avių, kiaulių odų.

Odos buvo išdirbamos pusiau rankiniu, pusiau mašininiu būdu. Žalios odos rauginimo skyriuje buvo dedamos į didžiules statines rauginti, po to dažomos, plaunamos, lyginamos, džiovinamos, karpomos. Darbas buvo labai sunkus, nešvarus, dvokiantis, visur tekšojo balos.

[[1928]]  m. fabriko apyvarta siekė 12 mln. Lt, o [[1938]]  m., kai krito žaliavų ir apdirbtų odų kainos  – 7 mln. Lt, bet buvo apdirbta 267 000 odų. Vidaus rinkoje 1938  m. odos dirbinių produkcijos buvo parduota už 9 mln. Lt, užsienyje  – už 1,5 mln. Lt. {{šaltinis|Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). p. 158-159}}

[[1937]]  m. visos Lietuvos odininkai sudarė sindikatą, kurio centru neatsitiktinai buvo pasirinkti Šiauliai. Į sindikatą įėjo visi stambiausi odos fabrikai. Sindikatas turėjo apsaugoti odų pramonės savininkus nuo bankroto, reguliuoti produkcijos kiekius ir kainas, pasiskirstyti rinkomis ir ieškoti naujų rinkų užsienyje. [[1937]]  m. [[kovo 17]] d. J. Frenkelis su fabriko administratoriumi lankėsi Maskvoje, vėliau Leningrade, kur derėjosi dėl apdirbtų odų bei batų eksporto ir ten gavo užsakymų. Balandžio mėn. tais pačiais keliais užsakymų gavo ir brolių Nurokų fabrikas. Didėjo eksportas ir į Angliją, Prancūziją, kitas šalis. {{šaltinis|Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). p. 160}}

Prasidėjus TSRS okupacijai, [[1940]]  m. rugpjūčio mėn. nacionalizuoti J. Frenkelio odos fabrikas (345 darbininkai), „Bato“ fabrikas (850 žmonių) ir kitos miesto pramonės įmonės. J. Frenkelio fabrikas pavadintas Odų fabriku Nr. 5, jo direktoriumi paskirtas buvęs komisaras J. Šumauskas, „Bato“ fabrikui vadovavo Lurje. Vadovauti odos pramonei sukurtas Odos trestas.

Visoje Šiaulių odos pramonėje gamybos lygis smuko. 1941  m. vasario mėn. chromo gamybos planas Odų fabrike Nr.5 įvykdytas 90,6%, padų gamybos  – 46,9%. Įmonių vadovybė neleistinai nesirūpino tiekimu, trūko chemikalų, žaliavų. „Bato“ fabrike 1941  m. sausio mėn. iš 4000 porų batų daugiau kaip 100 porų grąžinta kaip niekalas  – batai buvo su dideliais trūkumais. Kovo pabaigoje LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius Abelis Kleineris rašė, kad „labai pašlijusi darbo drausmė: daugelis darbininkų pradeda dirbti 10-15 minučių vėliau ir baigia darbą 10-15 minučių anksčiau. Pasitaikydavo, kad darbininkai ir net meistrai į darbą ateidavo neblaivūs.“ Nors artėjant [[TSRS-Vokietijos karas|TSRS-Vokietijos karui]] odos pramonės gaminiai ypač buvo reikalingi, Šiaulių fabrikai ir toliau buvo labai blogai aprūpinti žaliava, kurią turėjo gauti iš vietinių resursų ir Sovietų Sąjungos fondų. 1941  m. II ketvirtį Šiaulių odos įmonės iš vietinių tiekėjų, t. y. „Maisto“, gavo tik 50% skirtų fondų, o iš Sąjungos tiekėjų negavo nieko. Fabrikų turimos atsargos baigėsi, negavus žaliavų grėsė gamybos sustabdymu.{{šaltinis|Šiaulių miesto istorija 1940-1995. Sudarytojas dr. [[Jonas Sireika]]. Šiauliai, [[Saulės delta]], 2009 m. Juozas Matusevičius. Šiaulių miesto ūkio padėtis per pirmąją sovietinę okupaciją, p. 24, 26-27.}}

Karo metu Ch. Frenkelio fabriko korpusai labai nukentėjo dėl tiesioginio rusų artilerijos apšaudymo nuo [[Šimšė]]s kalvų. Kai kuriuos gamybinius pastatus susprogdino besitraukiantys vokiečiai. Iš mirkymo-rauginimo ir klijų virimo skyrių visai nieko nebeliko. Fabrikui buvo suteiktas „Elnio“ vardas, jo direktoriumi paskirtas Jakovas Šumkauskas. Fabriko atstatymas prasidėjo jau [[1944]]  m. rudenį, o gruodžio mėn. pradėjo veikti pirmieji chromo apdirbimo, žievės malimo skyrius, o vėliau ir kailių apdirbimo skyrius. [[1946]]  m. „Elnyje“ pastatytas pirmasis respublikoje konvejeris. 1949  m. prasidėjo antrojo konvejerio statyba. Chromo gamybai gautos naujos mašinos ir atidarytas naujas cechas. Įmonė specializavosi gaminti chromą iš arklių ir kiaulių odų.

Tačiau [[1946]]  m. balandžio mėn. LKP Šiaulių MK 1-ojoje konferencijoje „Elnio“ direktorius J. Šumkauskas (vėliau nuteistas už socialistinės nuosavybės grobstymą) pripažino, kad dėl medžiagų, žaliavų ir energijos trūkumo įmonė dažnai nedirbdavo ir darbininkams buvo mokama 50% atlyginimo. [[1946]]-–[[1947]]  m. Kauno bazėje buvo išbrokuota 10 000 porų avalynės, pagamintos „Elnyje“. [[1951]]  m. [[vasario 4]] d. surašyti trys aktai, pagal kuriuos „Elnio“ produkcijos pirma rūšis sumažinta 49,6%, į fabriką grąžinta 16,1% gaminių. [[1951]]  m. [[kovo 3]] d. Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė rašė Vyriausiajai lengvosios pramonės realizavimo valdybai ir prašė sustabdyti „Elnio“ kombinato avalynės siuntimą, nes avalynė prastos kokybės, bloga apdaila, moteriškos avalynės fasonai neturi paklausos. [[1951]]  m. sausio-vasario mėn. Kauno prekyba išbrokavo „Elnio“ avalynės už 10 066 rb. Tokios „stachanovinės“ gamybos pasėkoje [[1951]]  m. „Elnio“ sandėliuose susikaupė avalynės už 7 mln. rublių.

[[1953]]  m. vienuolikos mėnesių planą kombinatas įvykdė tik 97,2%, o dėl blogos avalynės kokybės buvo pareikšta pretenzijų 90 663 poroms avalynės, kurios vertė 190,6 tūkst. rb. Be to, buvo sumokėta 268,1 tūkst. rb. baudų už prekių pateikimo pirkėjams taisyklių pažeidimus. Vidinio broko buvo pagaminta už 528,6 tūkst. rb., nuostoliai dėl broko sudarė 359,6 tūkst. rb. beje, pagal [[1953]]  m. planą įmonei buvo numatyti 7,5 mln. rb. nuostolių, kuriuos kas mėnesį turėjo padengti aukštesnės organizacijos. Kadangi dažniausiai tos sumos nebūdavo pervedamos, kombinatui trūkdavo apyvartinių lėšų. Tiekėjai atsisakydavo duoti medžiagų. O nuo [[1953]]  m. [[rugpjūčio 1]] d. Valstybinis bankas nutraukė kombinato kreditavimą ir pranešė visiems tiekėjams apie „Elnio“ nemokumą. {{šaltinis|Šiaulių miesto istorija 1940-1995. p. 104}}

[[1953]]  m. odos avalynės kombinate „Elnias“ dirbo 2320 žmonių, iš jų 123 administracijos techninis personalas. Pokariu iki 1953  m. avalynės gamyba padidėjo 24 kartus, o kietų odų gamyba  – 8 kartus. 1953  m. įsisavinta masinė kerzinių batų gamyba. Per metus jų pasiūta 100 000 porų, įsisavinta vasarinių vyriškų sandalų odiniais padais gamyba  – pagaminta apie 50 000 porų, mažų moteriškų batelių su kailiniu pašiltinimu pagaminta apie 10 000 porų. Iš prastesnės rūšies odos žaliavos pradėta gaminti oda pirštinėms. [[1953]]  m. įmonė gamino pusę visos miesto pramonės produkcijos.

[[1955]]  m. pradėjo veikti naujas avalynės gamybos konvejeris rantavimo ceche, į naujas patalpas persikėlė štampavimo cechas, atidarytas naujas klijų virimo cechas, pradėjo veikti valymo įrenginiai. [[1965]]  m. užbaigta Kietų odų gamyklos rekonstrukcija. Tačiau ir toliau kombinatas dirbo nuostolingai. Ir nors 1986  m. tuometiniame gamybiniame odos avalynės susivienijime „Elnias“ buvo sukurta ir įdiegta į gamybą 80 naujų rūšių avalynės, tačiau išaugo ir reklamacijų skaičius. {{šaltinis|Šiaulių miesto istorija 1940-1995. p. 190}}

Nepaisant nuostolingos gamybos, „Elnio“ fabrikas, nuo [[1946]]  m. kovo mėn. odos ir avalynės kombinatas, nuo [[1980]]  m. gamybinis odos avalynės susivienijimas [[Elnias]] buvo viena didžiausių Šiaulių miesto įmonių. Ją darbuotojų skaičiumi tik [[1971]]  m. pralenkė [[Šiaulių televizorių gamykla]], kiek vėliau  – karinė gamykla „Nuklonas“. „Elnyje“, kaip ir visose miesto įmonėse, iš dalies siekiant kompensuoti mažus atlyginimus ir blogas darbo sąlygas, daug dėmesio buvo skiriama kultūrai, sportui, darbuotojų gyvenimo sąlygoms. Įmonėje veikė choras, meno kolektyvai, būreliai. Tačiau didžiausia sėkmė lydėjo [[futbolas|futbolininkus]]. [[FK Elnias Šiauliai|Šiaulių [[Elnias]]]] [[1948]], [[1949]], [[1953]], [[1957]], [[1958]], [[1960]] ir [[1961]]  m. tapo Lietuvos futbolo čempionais, [[1950]], [[1951]] ir [[1956]] laimėjo antrąsias, [[1952]], [[1954]] ir [[1959]]  m.  – trečiąsias vietas. Be to, elniškiai [[1950]], [[1957]] ir [[1959]]  m. laimėjo ir Lietuvos futbolo taurę. Į daugelį kovų „Elnio“ futbolininkus vedė „nepakeičiamas“ kapitonas [[Algirdas Griškonis]], klube išaugo nemažai futbolininkų, garsinusių miesto ir Lietuvos vardą.

Plečiantis miestui išaugo gyvenamųjų namų statybos poreikis, o naujus daugiabučius reikėjo apšildyti. [[1963]]  m. Ministrų tarybos nutarimu centralizuotą Šiaulių zonos šilumos tiekimo ūkį pavesta tvarkyti [[Rėkyvos elektrinė|Rėkyvos VRE]]. Įmonei buvo perduota „Elnio“ odų ir avalynės kombinato katilinė, kurią tuo metu sudarė trys cechai. Senajame stovėjo du mazutu kūrenami garo katilai DKV-6,5/13 ir „Babcock-Wilkox“ 4/8 garo katilas. Naujajame ceche buvo sumontuoti du garo katilai DKVR 10/13 ir dar vienas toks pat buvo statomas. Trečiame stovėjo „Fitzner-Hamper“ 2 t garo našumo katilas, kūrenamas akmens anglimi. Iš pradžių Rėkyvos VRE perėmė tik pirmąjį cechą. Netrukus jame buvo pastatytas 17 MW vandens šildymo katilas, nutiesta 425  mm diametro šiluminė trasa į miesto centrą. Pirmieji centralizuotai šilumą gavo Draugystės prospekto namai, apie 150 butų, bet jau [[1965]] m įmonėje buvo pagaminta 184 GWh šilumos energijos. [[1966]]  m. pradžioje mieste jau buvo 10  km šilumos ir 1,27  km garo tiekimo trasų, prie jų prijungti 164 vartotojai.

„Elnio“ kombinato vadovai, matydami, jog specialistai tvarkosi žymiai geriau, pasistengė, kad Rėkyvos VRE būtų perduoti ir kiti fabriko katilai. Kartu jie pareikalavo, kad pagal sutartį būtų tiekiamas numatytų parametrų garas ir šiluma, o tai buvo nelengva. Todėl [[1964]]  m., kai tik Šiaulius pasiekė Dašavos dujos, „Elnio“ katilinėje buvo uždegtas pirmasis dujų fakelas. Tai leido gerokai padidinti katilų našumą, pagerėjo gyventojų aprūpinimas šiluma. Pagal Maskvos projektavimo instituto „Giprosachar“ parengtą projektą prasidėjo „Elnio“ katilinės rekonstrukcija. Katilinėje buvo sumontuotas vienas pirmųjų Lietuvoje vandens šildymo katilas TVGM-30. {{šaltinis|[http://www.senergija.lt/Apie-bendrove/Istorija/Visa-silumos-gamyba-i-vienas-rankas Rimantas Lazdynas. Visa šilumos gamyba – į vienas rankas. AB „Šiaulių energija“ istorija]}}

Odos ir avalynės susivienijimas „Elnias“ buvo antra stambi Šiaulių miesto įmonė, patekusi po [[privatizacija|privatizavimo]] plaktuku. [[1992]]  m. rugpjūčio mėn. didžiausią dalį fabriko akcijų nupirko kauniečiai, kurie, kaip parodė ateitis, apie odų gamybą ir vadybą nieko nenusimanė. Be to, jau antrą kartą po [[1915]]  m. nutrūkus prekybiniams saitams su Rusija, naujos rinkos Vakaruose vėl neatsivėrė, o Lietuvą užplūdo pigi labdaros avalynė. Todėl fabrikas, kurio „paklausiausia“ produkcija buvo kerziniai batai [[TSRS kariuomenė]]s kareiviams, tiesiog buvo pasmerktas.

[[1994]]  m. akcinės bendrovės „Elnias“, kurios įstatinis kapitalas siekė 1,6 mln. Lt, grynasis pelnas dar sudarė apie 4 mln. Lt, [[1995]]  m. sumažėjo iki 0,9 mln. Lt, bet skolos pasiekė 10,6 mln. Lt, iš jų mokesčių inspekcijai  – 2,6 mln., Sodrai  – 1,4 mln. Lt. [[1996]]  m. [[kovo 29]] d. vykusiame AB „Elnias“ visuotiniame akcininkų susirinkime stambiausių akcininkų balsais bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 15,4 mln. Lt, nes, kaip paaiškino įmonės generalinis direktorius Petras Obrikis, būtina grąžinti 3 mln. Lt paskolą kelioms kreditinėms institucijoms, o dviejų paskolų grąžinimo terminai grėsmingai arti: balandį ir gegužę; dar pusės milijono reikia apyvartinėms lėšoms. {{šaltinis|[[Laimutė Zimkienė]]. Elnias didina įstatinį kapitalą, bet... užstato gamybos cechus. Šiaulių naujienos, 1996 m. balandžio 2 d.}} Bet jau [[1996]]  m. pabaigoje paskelbtas įmonės bankrotas. Fabrikas galutinai uždarytas [[1998]]  m. Kreditoriai netruko pusvelčiui išparduoti bendrovės valdytą turtą. Vienu metu fabriko teritorijoje buvo net 42 savininkai. Jie paliko ne tik cheminėmis medžiagomis užterštą Talšos ežerą, bet ir nemažai istorinio paveldo, kuris iki šiol niokojamas. Gamyklos teritorija labai apleista, gamykloje įsikūrusios smulkios įmonės, kurios buvusiuose cechuose sandėliuoja savo prekes. Tik viena UAB „TDL oda“ kol kas dar susijusi su odos gamyba, tačiau [[Šiaulių miesto savivaldybės taryba]] dar [[2001]]  m. yra nusprendusi, jog buvusio Frenkelio fabriko teritorija turi būti skirta miesto gyventojų kultūros ir rekreacijos reikmėms. Numatoma su [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungos]] finansine parama viename iš seniausių, dar Chaimo Frenkelio statytų cechų, pagal savivaldybės parengtą projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įrengti Kultūros fabriką.