Moterų rinkimų teisė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmieji sufražisčių judėjimai atsirado [[XIX a.]] ketvirtame dešimtmetyje [[Norvegija|Norvegijoje]], penktajame dešimtmetyje – [[Prancūzija|Prancūzijoje]] ir [[JAV]], šeštajame – [[Anglija|Anglijoje]] ir [[Švedija|Švedijoje]]. Tuo metu balsavimo teisė [[Europa|Europoje]] ir [[JAV]] buvo suteikta tam tikrus amžiaus ir turto reikalavimus atitinkantiems vyrams, kai tuo tarpu moterys, nors ir aktyviai dalyvavusios politinėje veikloje vietiniame lygmenyje, nebuvo pripažįstamos kaip pilnaverčiai piliečiai, galintys balsuoti rinkimuose. Vieni aktyviausių sufražisčių judėjimų egzistavo Anglijoje ir JAV. XIX a. antroje pusėje šiose šalyse jos išsikovojo teisę balsuoti vietiniuose rinkimuose, tačiau universali rinkimų teisė buvo pripažinta tik po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]], atitinkamai 1920 ir 1928 metais. Anksčiausiai rinkimų teisė buvo suteikta [[Naujoji Zelandija|Naujojoje Zelandijoje]] (1893 m.), [[Australija|Australijoje]] (1902 m.), [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sudėty esančioje [[Suomija|Suomijoje]] (1906 m.), [[Norvegija|Norvegijoje]] (1913 m.), [[Danija|Danijoje]] ir [[Islandija|Islandijoje]] (1915 m.) Nemažai Europos valstybių, tarp jų ir [[Lietuva]] (1918 m.), rinkimų teisę moterims pripažino [[tarpukaris|tarpukario]] metais. Šią teisę palaikė, o vėliau ir konstitucijose įteisino, daugelis už nepriklausomybę kovojusių judėjimų [[Afrika|Afrikoje]] po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]]. Paskutinės Europos šalys, suteikusios moterims rinkimų teisę, buvo [[Šveicarija]] (1971 m.) ir [[Lichtenšteinas]] (1984 m.)<ref>Bonnie G. Smith. ''The Oxford Encyclopedia of Women in World History, Vol. 4''. Oxford University Press, 2008, p. 170-172</ref>