Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
Atmestas 62.212.207.92 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Rencas keitimas)
S (Atmestas 62.212.207.92 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Rencas keitimas))
== Organizacija ==
 
Iki [[25XV a.]] dar kiekvienas bajoras turėjo savo [[kariauna|kariauną]]. Jos svarbiausia dalis buvo[[raitelis|raiteliai]], pėstininkų reikšmė buvo mažesnė. Vienas raitas bajoras ir jį aptarnaujantys 4-7 kariai (pažas, ginklanešys, keli pėsti ar raiti lankininkai) sudarė pagrindinį padalinį - ietį, 20-25 ietys - [[Vėliava (LDK kariuomenės dalis)|vėliavą]], kelios vėliavos - kariauną. Lietuvių kariauną pirmą kartą paminėjo [[Henrikas Latvis]] savo kronikoje aprašydamas lietuvių kunigaikščio [[Žvelgaitis|Žvelgaičio]] [[1205]] m. žygį į vokiečių užvaldytą [[kinojuvaLivonija|Livoniją]]. XIII a. susikūrus Lietuvos valstybei kariaunos sudarė kariuomenės smogiamąją jėgą, mokančią kovoti raitųjų rikiuotėje. LDK, kaip ir kitų Europos šalių kariauninkų palikuonys sudarė žymią tarnybinių bajorų dalį.
 
Kariuomenė buvo organizuota [[karo prievolė]]s pagrindu, tačiau karys turėjo pats įsigyti jam pagal luomą priderančią ginkluotę. Kariuomenės struktūra buvo panaši, kaip ir [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]]. Kariuomenės pagrindą sudarė bajorai raiteliai. Kiekvienas jų turėjo atsivesti sau pavaldžių valstiečių ir tarnų pėstininkų būrį. Nuo [[xxvXVI a.]] į kariuomenę buvo šaukiami visi vyrai, turintys žemės. Neturtingieji į kariuomenę stoti neprivalėjo, bet turėjo mokėti specialų mokestį, hiberną arba kvartą.
 
[[Vaizdas:Mikalojus Radvila Juodasis. Arklio šarvai.Chanfron of Mikalojus Radvila the Black.jpg|thumb|left|200px|Mikalojui Radvilai priklausę arklio šarvai]]
Šiokią tokią autonomiją tiek Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenėje, tiek po Liublino unijos bendroje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje turėjo [[Ukraina|Ukrainos]] [[kazokai]] ir [[totoriai]], kurių daliniai buvo organizuoti pagal šių tautų tradicijas. Ypač po pergalingo mūšio jų daliniai dažnai pasitraukdavo su karo grobiu ir tai sužlugdydavo tolesnius priešo persekiojimo planus.
 
[[Vaizdas:MWP Pancerni 42 polowa 2917 wieku.jpg|thumb|left|200px|Kario šarvai. Lenkijos karo muziejus]]
Pavojaus akivaizdoje vaivados ar kašteliono įsakymu pavieto bajorai įstatymų nustatyta tvarka su savo žirgais ir ginkluote susirinkdavo iš anksto sutartoje vietoje ir vykdavo į mūšio lauką. Dažnai jiems tekdavo į mūšį stoti tiesiai iš žygio. Patyrusių vadų vadovaujama armija pasižymėjo manevringumu ir gebėjimu išnaudoti priešams nepalankias sąlygas, o tai nulėmė daugelį pergalių. Tačiau nuo XVII–XVIII a. bajorai ėmė vengti karo tarnybos, o juos pakeitusių samdinių finansavimas buvo nepakankamas.