Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

1 pridėtas baitas ,  prieš 7 metus
nėra keitimo aprašymo
Metafizinis materializmas plėtojosi dviem gnoseologinėmis kryptimis – [[empirizmas|empirizmo]] ir [[Racionalizmas|racionalizmo]]. XVII a. anglų materializme vyravo empirizmas. Vėliau, kai, remiantis patyrimu, mėginta spręsti žmogaus žinių, idėjų kilmės klausimą ir tikrovės reiškiniuose rasti pirmines, objektyvias jų savybes, empirizmas virto [[Sensualizmas|sensualizmu]]. [[René Descartes|R. Dekartas]] suformulavo racionalizmo principus, kurie įgavo materialistinį pobūdį [[Baruch Spinoza|B. Spinozos]] filosofijoje. Joje [[substancija]] tapatinama su gamta ir laikoma vienintele realybe. Iš sensualizmo [[Anglija|Anglijoje]] susiformavo subjektyvusis idealizmas, iš racionalizmo – klasikinės vokiečių filosofijos idealizmas.
 
Aukščiausias metafizinio materializmo laipsnis – [[XVIII a.]] prancūzų materializmas, kurio žymiausi atstovai – Ž. Lametri, [[Denis Diderot|D. Didro]], [[Paul Henri Thiry d'Holbach|P. Holbachas]], [[Claude Adrien Helvétius|K. Helvecijus]]. Viena prancūzų materializmo kryptis rėmėsi Dekarto fizika ir filosofiškai grindė gamtos mokslus, kita kilo iš [[John Locke|Loko]] sensualizmo ir buvo viena teorinių materialistinio istorijos aiškinimo prielaidų. Kaip priešybę metafizinei mąstysenai [[Georg Wilhelm Friedrich Hegel|G. V. F. Hėgelis]] iškėlė dialektiką, tačiau panaudojo ją materializmo kritikai. L. Fojerbachas kritikavo spekuliatyvinį Hėgelio idealizmą ir, atmetęs jo dialektiką, atkūrė metafizinį materializmą. Mechanicizmą jis pakeitė biologizmu. Kadangi Fojerbachas gamtos viršūne ir svarbiausiu filosofijos objektu laikė žmogų, jo materializmas vadinamas [[antropologizmas|antropologiniu]].<ref>[[Lietuviškoji tarybinė enciklopedija]], VIVII t. MELI institutas, Vilnius.</ref>
 
== Taip pat skaitykite ==