Raga: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kiekviena raga paklūsta tam tikroms darybos taisyklėms ir turi tik jai būdingą melodinį pavidalą: remiasi vienu iš daugelio septynialaipsnių garsaeilių (jų yra 10 Šiaurės Indijos ir 72 Pietų Indijos muzikoje), turi 5-7 skirtingus dermės garsus (garsai gali būti natūralūs – śuddha, paaukštinti – tīvra, pažeminti – komala), vyraujantį dermės toną (Š. Indijoje vādī, P. Indijoje jīva svara) bei kvinta ar kvarta nuo jo nutolusį konsonuojantį toną (samvādī), būdingą aukštyneigę ir žemyneigę melodinę slinktį (āroha – avaroha); kai kurių ragų garsaeilis negali būti aprašytas įprastu būdu, nes jų melodijos kylanti ir/ar krintanti kryptis yra netaisyklinga, kreivės, zigzago pavidalo. Pagal dermės garsų skaičių ragos klasifikuojamos į penkialaipsnes (odava), šešialaipsnes (sādava) ir septynialaipsnes (sampūrna). Būdingos penkialaipnės ragos yra Bhūpalī (c - d-e - g-a - c), Bibhāsa (c - des - e-g - as - c), Abhogī (c - d-es - f-a - c), Durgā (c - d-f - g-a), šešialaipsnė – Gujarī todī (c - des - es - fis - a-h - c) ir kt.▼

Ta pačia derme grįstos ragos dažniausiai skiriasi mikrotoniniais niuansais (śruti), puošmenomis ir būdingais atramos tonais; pvz., derme c - des - e-fis - a-h - c remiasi ragos mārvā (atraminiai tonai des, a), purīya (e; h) ir sohinī (a; e). Aukštyneigėje (kartais žemyneigėje) slinktyje tam tikri garsai gali būti praleidžiami: pvz., rāga Yaman (h - d-e - fis - a-h; c - h-a - g-fis - e-d - c); Pūriyā dhanāśrī (h - des - e-fis - as - h; c - h-as - g-fis - e-des - c). Kai kada pridedami ir papildomi alteruoti tonai (pvz., rāga Jog: g - f-e - c-b - es - c). Dermės tonai praturtinami puošmenomis (alamkāra), glissando (mīnd) ir [[Melizmos|melizmomis]] (gamak) pagal tam tikras taisykles. Kiekvienos ragos estetinį savitumą išryškina tik jai būdingas melodinis motyvas ar frazė.▼

Pirmąkart ragos sąvoka panaudota Matangos traktate Brhaddeśī (~V–VII a.), išsamiau nagrinėjama Nārados (~VII–IX a.), Someśvaros (XII a.), Śarangadevos (XIII a.) muzikologiniuose traktatuose. Nuo IX a. egzistuoja įvairios viena kitai prieštaraujančios ragų klasifikavimo sistemos. Ragos skirstomos į vyriškąsias (rāga) ir moteriškąsias (rāginī); kiekvienai iš šešių pagrindinių vyriškųjų ragų (Bhairava, Mālakauśa, Hindola, Dīpaka, Śrī, Megha) priskiriamos 5–6 moteriškosios raginės. XVII a. Pietų Indijoje susiklostė sistema, pagal kurią ragos skirstomos į 72 pagrindines septynialaispnes (janaka) ir išvestines (janya). P. Indijoje gyvuoja muzikinė forma, kurioje į vieną kūrinį jungiama keletas skirtingų ragų (rāgamālā – „ragų girlianda“). Daugelis Š. Indijos ragų ir raginių atliekama tik tam tikru paros metu (esti priešaušrio, ryto, popiečio, pavakario, vakaro, vidurnakčio ragos). Kai kurios ragos atliekamos tik tam tikru metų laiku: Vasanta (Basant) – pavasarį, Megha – liūčių sezono, Śrī – derliaus nuėmimo metu.▼

Profesionaliai, meistriškai atliekama raga sukuria tam tikrą emocinę atmosferą, kuri padeda klausytojui patirti viena iš devynių estetinių emocijų – rasų (skr. rasa – esmė, sultys, syvai, skonis, pomėgis, malonumas).▼

Pasak tradicijos, kiekviena raga muzikiniu pavidalu įkūnija tam tikrą dievybę ar antgamtinę galią (pvz., Bhairava, Lalita, Durgā ir kt.); jos gali turėti ir poetinį (nuo XIV) bei tapybinį pavidalą. Antai raginė Bhairavī vaizduojama kaip valdovo žmona, šventyklėlėje garbinanti [[Šiva|Šivos]] lingamą. Raga Yaman vaizduojama kaip baltais drabužiais vilkintis ir perlų karoliais pasidabinęs valdovas. XVI a. išpopuliarėjo vizualinės ragos interpretacijos rāgamālā („ragų girlianda“) – albumai, sudaryti iš 36 ar 42 tapytų ragų. Ragų šilko tapyba ypač suklestėjo XVII – XVIII a. [[Radžastanas|Radžastane]].▼

== Šaltiniai ==▼

Gangoly O. C. Rāgas & Rāginīs. Bombay, 1948.▼

Kaufmann W. The Rāgas of North India. Bloomington, 1974.▼

Kaufmann W. The Rāgas of South India. Bloomington, 1976.▼

Bhagyalekshmi S. Ragas in Carnatic Music. Chennai, 1990.▼

Brhaddeśī of Śrī Matanga Muni. Delhi, 1992 (vol. I), 1994 (vol. II).▼