Zigmantas Vaza: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Steponas Batoras]] svajojo savo sostą palikti brolėnui Andriui [[vengrų kalba|veng.:]] (''Báthory András'' [[1563]]-[[1599]] m.), bet netikėtai miręs, nesuspėjo to padaryti. Visi, kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka, tuojau pakėlė galvas, ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas, Lenkijos kancleris etmonas [[Janas Zamoiskis]].

Į elekcijos seimą [[1587]] m. J. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Elekcijos laukas atrodė kaip dviejų priešų karo stovykla. Lietuviai taip pat atvažiavo į [[Varšuva|Varšuvą]], tačiau į elekciją nėjo. Jie reikalavo, kad pirma lenkai tarpusavyje susitaikytų.

Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Rudolfo (''Rudolf II'') brolis [[Maksimilianas III|Maksimilianas]] (''Maximilian der Deutschmeister''), kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Antrasis kandidatas buvo [[Maskva|Maskvos]] caras Fiodoras [[Rusų kalba|rus.:]] (Фёдор I Иоаннович), šį palaikė dauguma Lietuvos bajorijos. Trečiasis kandidatas buvo švedų karalaitis Zigmantas Vaza, dėl kurio išrinkimo labiausiai rūpinosi S. Batoro našlė [[Ona Jogailaitė|Ona]], mat jis buvo jos sesers [[Kotryna Jogailaitė|Kotrynos]] sūnus.

Visą mėnesį seimas negalėjo susitarti dėl kandidatų. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: J. Zamoiskio partija paskelbė išrinktu Zigmantą Vazą, o jos priešai – Maksimilianą. Lietuviai pareiškė, jog nesutinką nei su vieno nei su antro išrinkimu, ir išvažiavo namo.

J. Zamoiskis, kaip etmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, atvykstančio Maksimiliano neįleido į [[Krokuva|Krokuvą]]. [[1587]] m. [[gruodžio 27]] d. buvo karūnuotas Zigmantas Vaza. Maksimilianas dar bandė kariauti, bet [[Silezija|Silezijoje]], ties Byčina<ref>Byčinos mūšis [[1588]] m. [[sausio 24]] d. http://www.answers.com/topic/battle-of-byczyna</ref>, [[1588]] m. [[sausio 24]] d. pralaimėjo mūšį, pateko J. Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti sosto.

Lenkai greitai sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva, bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Tų derybų metu Maksimiljano kariuomenė tebebuvo Lenkijoje, ir jam laimėjus mūšį, Zigmanto Vazos būklė būtų buvusi labai sunki, tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Todėl, kai Lietuvos delegacija pareikalavo įvykdyti reikalavimus, arba ji išvažiuosianti, – lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti Statutą.

Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai, buvo sutarta, kad Livonija bus valdoma bendrai. Tada delegacija visos Lietuvos vardu pareiškė, jog pripažįsta Zigmantą Vazą savo didžiuoju kunigaikščiu, o jis prisiekė, jog saugosiąs visas Lietuvos teises