Investicijos: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Keičiama: hi:विनियोग |
|||
Eilutė 52:
Investavimo strategija yra sudaroma paties investuotojo nuožiūra. Svarbiausi jos elementai: investavimo laikotarpis, portfelio rizikos lygis, į ką bus investuojama, pagal kokius kriterijus yra atrenkamos investicijos, kokiais santykiais jos paskirstomos, kokios gali būti investavimą ribojančios sąlygos ir pan.
== Investavimo teorijos ==
*''Produkto ciklo teorija''. R.Vernon [[1966]] m. sukurta produkto gyvavimo ciklo teorija, plačiai taikoma vidaus rinkodaroje, tarptautiniame versle įgyja dar vieną aspektą, susijusį su informacijos, technologijos ir darbo jėgos kaštų vaidmeniu produkto kūrime. Ši teorija teigia, kad naujiems produktams sukurti reikalinga aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir dideli kapitalo įdėjimai, kurie koncentruojasi itin išsivysčiusiose šalyse.
*''Monopolistinių pranašumų teorija''. Ši teorija, išsivysčiusi dar šeštajame – septintajame dešimtmetyje bei išsamiai išanalizuota Grosse R. ir Kujawa D. ([[1988]]) teigia, jog įmonė, turinti svarbių, išskirtinių privalumų, kurie sukuria jos monopolistinį pranašumą šalies viduje, turi didesnę galimybę per tiesiogines investicijas įsiskverbti į užsienio rinkas. Konkurenciniai privalumai – tai specifinės kompanijos charakteristikos, kurios leidžia kompanijai veikti efektyviau nei veikia konkurentai, siekiant didesnio pardavimo efektyvumo, mažesnės prekės kainos, geresnio vartotojų aptarnavimo ir pan. konkrečioje šalyje.
*''Internacionalizacijos teorija.'' Ši teorija teigia, jog tiesioginės užsienio investicijos prieš kitas alternatyvas pasirenkamos todėl, jog sutarčių (licenzijų, privilegijų, tiekimo ir pan.) sudarymo ir vykdymo kaštai yra pernelyg aukšti ir egzistuoja didesnė kompanijos veiklos užsienyje rizika nei pačiai įmonei turint ir valdant savo padalinius užsienyje.
*Eklektinė teorija. Ši tiesioginių užsienio investicijų teorija, pasiūlyta J.Dunning dar [[1977]] m., jungia ir monopolistinės, ir internacionalizacijos teorijos elementus, papildydama juos kompanijos išsidėstymo tarptautinėje rinkoje privalumais. Pagal šią teoriją, priimant sprendimą dėl tiesioginių užsienio investicijų, reikia įvertinti tris veiksnių grupes:
1. Savininko privalumus – t. y., kompanijos konkurencinius privalumus, tokius kaip turimą technologiją, valdymo struktūros lankstumą, galimybę gauti kreditavimą plėtrai ir pan.
2. Vietos privalumus – t. y., tikslinės šalies rinkos kainų tendencijas, ekonominę ir politinę šalies riziką, rinkos reguliavimą.
3. Tarptautinius privalumus – privalumus, kuriuos įgis firma, įėjimui į užsienio rinką tiesiogines investicijas naudodama vietoj kitų galimų alternatyvų.
Sekimo teorija
== Išnašos ==
| |||