Tėvynės sargas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Tėvynės sargas''' - – [[katalikai|katalikiškas]] mėnesinis leidinys, 1896-1904 1896–1904 m. spausdintas [[Tilžė]]je ([[Rytų Prūsija]]). Leidinio tikslas buvo jungti išsilavinusius [[lietuviai|lietuvius]] ir vienyti bendram tikslui. Jis ėjo reguliariai kas mėnesį, buvo 32-60 puslapių apimties. Spausdintas 2000 tiražu. Leidinio įkūrėjas ir redaktorius (iki 1902 metų) [[Juozas Tumas-Vaižgantas]], kurį vėliau pakeitė [[Antanas Milukas]]. Dėl spaudos draudimo ir nuolatinio persekiojimo leistas pogrindyje, oficialus redaktorius - – [[Jurgis Lapinas]].

Nekorektiškai ir garsiai šaukdamas šalies nepriklausomybės galėjai būti greitai nutildytas, o caro niekinimas galėtų atvesti tik prie dar didesnių draudimų. Gal pasirinkta ne tokia radikali pozicija caro atžvilgiu ir buvo pagrindinis fenomenalaus lietuvių tautos išsilaisvinimo ir rusifikacijos, priespaudos, režimo sunaikinimo veiksnys? Caras nesidomėdavo, kas vyksta didžiulės imperijos pakraščiuose, o būtent jo sprendimu galėjo būti nutraukta spaudos draudimo politika. Pyktis su juo būtų nelogiška. Beprasmiška būtų ir nepriekaištauti. „Tėvynės sargas“ suranda galimybę aršiai kritikuoti biurokratijos aparatą, kuris tiesiogiai skriaudė lietuvių tautos žmones. Taip užsitarnauta palanki visuomenės nuomonė ir kartu neita į neišsprendžiamus konfliktus su caru, kurie galėjo turėti neigiamų padarinių. Iš čia susiformavo požiūris į Rusiją, kaip į nevienalytę ir daugiasluoksnę ašį. Ne visi šioje ašyje buvo nusiteikę prieš lietuvių tautą, nors dažnas istorikas linkęs tai užmiršti. Tokia leidinio pozicija tokiu būdu atliko dar vieną labai svarbų vaidmenį - – skatino žmones tikėti, jog kažkur toli Petrapilyje buvo įmanoma apginti jų teises, reikia netylėti ir apie jas šnekėti.

„Darganotą dieną į menką mano klebonijėlę nakvotų užsuko patsai Imperatorius su savo šeimyna. Rytą, išleisdamas, apsikabinau jį pusiau, it Jokūbas angelą, ir tokiuo pagavimo balsu ėmiau jį melsti, kad pagaliau leistų mums spausdinti savo raštus; taip stačiai pasakiau: Nepaleisiu, kol nepasirašysi - – jog jis meilingai nustebo ir taręs "Vot„Vot Čudak"…Čudak“… pasirašė. Tai buvo priešaušris [[balandžio 24]] d.“

„ Mūsų istoriografijoje gausu darbų bei darbelių, kurių autoriai sudaro prielaidą kategoriškai išvadai padaryti, kad tik imperatoriškoji valdžia atsakinga už lietuviškos spaudos draudimą; tačiau šiuolaikiniai vertinimai ir įžvalgos verčia manyti, jog priespauda tik labiau brandina politinę mintį ir … - – kaip rodo istoriniai šaltiniai - – labiau telkė dalį visuomenės laikytis tradicijų ir kultūros, ją puoselėti“. Taip netikėtai iš pirmo žvilgsnio gerai suplanuota rusų politinė akcija sukėlė visiškai kitokią, nei tikėtasi, pasekmę. Draudimas prabudino snaudžiančią tautą, suarė dirvą naujiems, tautą maitinantiems daigams - – naujajai lietuvių periodikai. Ir nors leidiniai dažnai vienas kitą kritikuodavo, kartais vienas kito atžvilgiu elgdavosi nekorektiškai ir neetiškai, iš tų prigimtinių skirtybių gimė tautos išlikimo, vieninga politinė valia. Politinių pažiūrų skirtumai ir nesutampantys siekiai sukūrė atvirą erdvę šviesuolių polemikai, diskusijoms, kurios tapdavo vis svarbesnės ir paprastiems kaimo žmonėms.

Kaip pastebi profesorius Vytautas Kavolis, politiniai skirtumai nesusiję su socialiniais veiksniais: „ Kairės ir dešinės išsiskyrimas kultūrinėje tautinio atgimimo programoje nekyla iš socialinių klasių skirtumo, nes ir kairė, ir dešinė ateina iš to paties kaimo ir skiriasi ne tiek tėvų turtingumu, kiek asmeninės nepriklausomybės impulsų, kuriuos, atrodo, jaunystėje yra pajutę ir vieni, ir kiti, užslopinimu - – dešinėje ir atsisakymu užslopinti - – kairėje“ .

Dar viena tautinės konfrontacijos priežastis - – skirtingas tikėjimas. Tuometinei valdžiai tokia tautų priešprieša buvo labai naudinga, tai buvo pirmas ženklas carui, rodantis, jog politika įgyvendinama teisinga linkme.

Santykiai su kitomis tautomis, jaunosios kartos auklėjimas, [[emigracija]], girtuoklystė ir nuolatinis tautos budinimas kovai su [[priespauda]], jėgai priešpastatomos tradicinės katalikiškos tautos dorybės  – svarbiausios „Tėvynės sargo“ temos.

Visuomeniniai konfliktai, atvira, kartais netgi aštri polemika su konkurentais iškėlė svarbiausią pilietiškos valstybės uždavinį - – būti katalikiška tauta, ne tik formaliai, bet ir realiai. Neakcentavę valstybės nepriklausomybės klausimo, redakciniai straipsniai tapo tuo akstinu, leidusiu kaimiečiui lietuviui pradėti tikėti tuo metu neįmanomais (taip buvo manoma) dalykais: kad galima laimėti bylą, kad kada nors persekiojimas gali baigtis.

Lietuviška katalikiška bažnyčia ir lietuviška katalikiška mokykla - – „Tėvynės sargo“ suprasti kaip esminiai pilietiškai neabejingos valstybės kriterijai.

* ENCYCLOPEDIA LITUANICA I-VII–VI, 1970-19781970–1978, Boston.

* [http://www.spaudos.lt/Spauda/Tevynes_sargas.en.htm "Tėvynės„Tėvynės sargo"sargo“ istorija]