|
Manoma, kad maliarija žmonės serga 50 000 metų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai rodo maliarijos atvejus [[Kinija|Kinijoje]] [[2700 m. pr. m. e.]] Pats terminas kilo iš [[Viduramžiai|Viduramžių]] [[italų kalba|italų kalbos]]: mala aria – ''blogas oras'', o pati liga seniau buvo vadinama '''pelkių karštine''', dėl asociacijų su [[pelkė]]mis ir [[liūnas|liūnais]].
Moksliniai maliarijos tyrimai stipriau pajudėjo 1880 metaism., kai prancūzų kariuomenės gydytojas, [[Šarlis Lui Alfonsas]] (''Charles Louis Alphonse Laveran''), dirbdamas [[Alžyras|Alžyre]] stebėjo parazitus, esančius žmonių, sergančių maliarija, eritrocituose. Jis pareiškė, kad maliarijos sukėlėjai ir yra šie pirmuonys, tai buvo pirmasis kartas kai pirmuonys buvo identifikuoti kaip ligos sukėlėjai. Už šį ir vėlesnius atradimus [[1907 m. Nobelio premijos laureatai|1907]] m. jam buvo suteiktas Nobelio prizas Fiziologijos ir Medicinos srityje. Italų mokslininkai [[Ettore Marchiafava]] ir [[Angelo Celli]] pirmuonį pavadino [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijumi]]. Metais vėliau, [[Carlos Finlay]], gydytojas iš Kubos, gydydamas pacientus Havanoje nuo [[geltonoji karštinė|geltonosios karštinės]] buvo pirmasis pasakęs, kad uodai yra maliarijos užkrato nešiotojai. Tačiau tik 1898 m. buvo galutinai įrodyta (įrodė britas, seras [[Ronald Ross|Ronaldas Rosas]], kad maliarijos skleidėjas – uodai. Jis tai įrodė parodydamas, kad tam tikros uodų rūšys perduoda maliariją paukščiams, taip pat išskirdamas maliarijos pirmuonis iš uodų, siurbusių kraujo iš užkrėstų paukščių, seilių liaukų. Už šiuos darbus Rosas [[1902 m. Nobelio premijos laureatai|1902]] m. buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija.
Pirmasis efektyvus maliarijos gydymo būdas – [[CinčonaChininmedis|chininmedžio]] medžio [[žievė]], kurioje yra [[chininas|chinino]]. Šis medis auga [[Andai|Andų]] pašlaitėse, daugiausia [[Peru]]. Šį natūralų produktą naudojo Peru gyventojai maliarijai kontroliuoti, o [[jėzuitai]] tokią praktiką atvežė į [[Europa|Europą]] 1640 m., kur ji greitai buvo priimta. Tačiau tik 1820 m. prancūzų chemikai [[Pierre Joseph Pelletier|Pieras Jozefas Pelletje]] ir [[Jean Bienaime Caventou|Žanas Bjanem Kaventu]] išskyrė chininą ir suteikė jam pavadinimą.
XX a. pr., prieš atrandant [[antibiotikas|antibiotikus]], pacientai sergantys [[sifilis|sifiliu]] būdavo specialiai užkrečiami maliarija, taip dirbtinai sukeliant karščiavimą. Atidžiai kontroliuojant maliariją ir karščiavimą chininu, sifilio ir maliarijos efektas būdavo minimizuotas. Kai kurie pacientai mirdavo nuo maliarijos, tačiau tai jų požiūriu buvo geresnė išeitis nei beveik šimtaprocentinė mirtis nuo sifilio.
== Simptomai ==
Klasikiniai maliarijos [[simptomas|simptomai]]: kas 48 val. (trečiadienė (''P. Vivax''), tropinė maliarija (''P. Falciparum'') ir ''P. Ovale'') arba 72 val. (ketvirtadienė maliarija) pasikartojantys [[drugio priepuoliai]] ([[šaltkrėtis]], [[karščiavimas]], [[prakaitavimas]], kurie tęsiasi 4−6 val.), lydimi [[nerimas|nerimo]], [[apatija|apatijos]], galvos ir raumenų skausmo, [[viduriavimas|viduriavimo]], [[vėmimas|vėmimo]]. Krintant temperatūrai, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą. Padidėja [[blužnis]] ir [[kepenys]], vystosi [[anemija|mažakraujystė]].
Gali atsirasti odos dilgčiojimo jausmas, ypatingai kai maliarijos sukėlėjas – ''P. falciparum''. Dėl tam tikrų priežasčių, kurios menkai paaiškinamos, bet manoma, kad jos susijusios su smegenų skysčio spaudimu, vaikams užsikrėtusiems maliarija dažnai išsikreipia laikysena – stipraus smegenų pažeidimo ženklas.
Rimtas ligos formas beveik visada sukelia ''P. falciparum'' infekcija ir pirmieji simptomai paprastai atsiranda poprabėgus 6−14 dienų po užsikrėtimo. Sunkios maliarijos pasekmės neretai būna [[koma]] ir mirtis, jauniems vaikams ir nėščioms moterims tai labai pavojinga forma. Simptomai: [[splenomegalija]] (padidėjusi [[blužnis]]), stiprūs galvos skausmai, [[cerebrinė išemija]], [[hepatomegalija]] (padidėjusios kepenys), [[hipoglikemija]], ir [[hemoglobinurija]], inkstų nepakankamas. Pasitaiko atvejų, kad [[šlapimas]] tampa juodas, dėl į šalinimo sistemą patenkančio [[hemaglobinasHemoglobinas|hemaglobinohemoglobino]] iš suardytų kraujo kūnelių. Sunki maliarija gali progresuoti labai greitai ir baigtis mirtimi per kelias valandas ar dienas. Pačiais sunkiausiais atvejais mirtingumas siekia iki 20 proc., net intensyviai gydant bei prižiūrint ligonį. Epideminėse teritorijose gydymas dažnai nėra net patenkinamo lygio ir mirtingumas gali siekti 10 proc. Ilguoju laikotarpiu vaikams, išgyvenusiems sunkios maliarijos formas, atsiranda vystymosi sutrikimų.
Chroniška maliarija būdinga ''P. vivax'' ir ''P. ovale'', tačiau nebūdinga ''P. falciparum''. Ilga gali [[relapsas|relapsuoti]] praėjus mėnesiams ar metams po įkandimo, nes parazitai išlieka kepenyse, taigi parazitų panaikinimas kraujyje ne visada išgydo maliariją. Ilgiausias stebėtas inkubacinis periodas ''P. vivax'' infekcijai – 30 metų. Maždaug vienu iš penkių atvejų, užsikrėtus ''P. vivax'' parazitais, susergama po metų nuo uodo įkandimo.
|
