Imperializmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

16 baitų pašalinta ,  prieš 8 metus
nėra keitimo aprašymo
S (r2.7.2+) (robotas Pridedama: ur:سامراجیت)
'''Imperializmas''', terminas, apibrėžiantis valstybės pastangas išplėsti bei primesti savo įtaką kitoms šalims ir jų gyventojams. Tokios politikos priežastys gali būti [[demografija|demografinės]], [[nacionalizmas|nacionalistinės]] ar [[ekonomika|ekonominės]]. Dažnai šiuo terminu įvardijamos ir XIX–XX a. sandūroje vykusios pasaulinės varžybos dėl viešpatavimo. Imperializmą nuo [[kolonializmas|kolonializmo]] skyrė pakitęs metropolijų santykis į kolonijas: kolonialistinėje epochoje valstybinių [[koncesija|koncesijų]] pagrindu visos veiklos teisės kolonijose dažniausiai būdavo suteikiamos bendrovėms, kurios palaikė prekybinius santykius tarp metropolijos ir kolonijos, aprūpindamos metropolijas žaliavomis; imperialistinėje epochoje kolonijų grobimas turėjo spręsti demografines bei socialines metropolijos problemas. Tą turėjo užtikrinti perteklinių gyventojų įkurdinimas kolonijose bei pasirūpinimas rinkomis jų fabrikuose ir kasyklose gaminamoms prekėms.
 
Paaiškinimą== Imperializmo teorijos , kodėl [[kapitalizmas|kapitalistinės]] valstybės XIX a. viduryje ėmė aktyviai ieškoti naujų kolonijų, nors iki tol dešimtmečiais buvo joms abejingos, pateikė ekonomistas Johnas Atkinsonas Hobsonas. XIX a. pab. kartu su mąstytoju A. F. Mummeriu jis išvystė savo laiko ekonomikos supratimui visiškai prieštaravusią mintį, kad periodiški ūkio veiklos nuosmukiai arba krizės kyla dėl per didelių taupymo mastų ir ūkio sistemos nesugebėjimo perkamąją galią paskirstyti taip, kad būtų nupirktas visas jos sukurtas produktas. [[1902]] m. paskelbtoje knygoje „Imperialism: A Study“ Hobsonas, nors ir nebuvo originalus, imperializmą paaiškino kaip natūralią išeitį iš kapitalistinės ekonominės sistemos krizių. Jis teigė, kad kapitalizmas susidūrė su neišsprendžiamais vidaus sunkumais ir kad į imperializmą jis esąs priverstas pasukti ne tiek geisdamas daugiau užkariauti, kiek dėl to, kad apskritai išliktų kaip ekonominė sistema.
== Imperializmo teorijos ==
Paaiškinimą, kodėl [[kapitalizmas|kapitalistinės]] valstybės XIX a. viduryje ėmė aktyviai ieškoti naujų kolonijų, nors iki tol dešimtmečiais buvo joms abejingos, pateikė ekonomistas Johnas Atkinsonas Hobsonas. XIX a. pab. kartu su mąstytoju A. F. Mummeriu jis išvystė savo laiko ekonomikos supratimui visiškai prieštaravusią mintį, kad periodiški ūkio veiklos nuosmukiai arba krizės kyla dėl per didelių taupymo mastų ir ūkio sistemos nesugebėjimo perkamąją galią paskirstyti taip, kad būtų nupirktas visas jos sukurtas produktas. [[1902]] m. paskelbtoje knygoje „Imperialism: A Study“ Hobsonas, nors ir nebuvo originalus, imperializmą paaiškino kaip natūralią išeitį iš kapitalistinės ekonominės sistemos krizių. Jis teigė, kad kapitalizmas susidūrė su neišsprendžiamais vidaus sunkumais ir kad į imperializmą jis esąs priverstas pasukti ne tiek geisdamas daugiau užkariauti, kiek dėl to, kad apskritai išliktų kaip ekonominė sistema.
 
Kad rinka būtų subalansuota, šalies ūkis turi suvartoti viską, ką pagamina: kiekviena prekė turi turėti pirkėją. Tačiau dėl pajamų nelygybės skurstantieji negali nusipirkti nieko daugiau už būtiniausias prekes, o turtingieji, kad ir nestokodami pinigų, stokoja fizinių galimybių vartoti tokiu mastu. Dėl nelygaus turto paskirstymo turtingieji yra priversti taupyti. Jie taupo ne tik todėl, kad daugelis jų to nori, bet todėl, kad neturi kitos išeities – jų pajamos paprasčiausiai per didelės lyginant su galimybe vartoti. Tačiau tam, kad ekonomika būtų apsaugota nuo pražūtingų pasekmių, kurias sukeltų nepakankama perkamoji galia, minėtą taupymą reikėjo padaryti naudingą. Ekonomikos klasikai [[Adam Smith|Smithas]], [[David Ricardo|Ricardo]], [[John Stuart Mill|Millis]] teigė, kad santaupas reikia investuoti statant dar daugiau fabrikų bei gaminant dar daugiau produkcijos ir tokiu būdu pasiekiant dar aukštesnį gamybos masto bei produktyvumo lygį. Tačiau Hobsonas manė, kad jeigu jau dabar dauguma žmonių dėl menkų pajamų nebeišgali nupirkti visų į rinką išmestų prekių, tai sviedus į perkrautą rinką dar daugiau prekių, problema tik labiau paaštrėtų. Tad turtingųjų santaupos turi būti investuotos taip, kad, tebepriklausydamos jiems, nedidintų produkcijos pasiūlos krašto ūkyje. Vadinasi jos galėtų būti investuojamos užjūryje. Tame Hobsonas ir įžvelgė imperializmo genezės paaiškinimą. Tačiau kadangi visos valstybės skatina savo perteklinės produkcijos siuntimą į užjūrį, prasideda pasaulio dalybų lenktynės, nes kiekviena valstybė saviems investuotojams bando atitverti kuo turtingesnes ir pelningesnes rinkas. Šios lenktynės natūraliai veda į karą.
Anoniminis naudotojas