Broliai Karamazovai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
MerlIwBot (aptarimas | indėlis)
Eilutė 22:
Tėvažudystės istorija gali būti siejama su vakarietišku racionalistiniu [[ateizmu]]. Jį pamokomai išreiškia Ivano sugalvota [[parabolė]] – [[legenda]] apie Didįjį inkvizitorių. Pasak jos, [[Kristus]] grįžta į Žemę ir atsiduria XVI amžiaus Ispanijoje. Didysis inkvizitorius jį kaipmat suima ir apkaltina laisvės vardan atmetus gundytojo siūlomas gėrybes – duoną, stebuklus ir vado autoritetą. Iš to atsisakymo kylančios visos [[žmonių nelaimės]]. O pats Didysis inkvizitorius tampa Antikristo šalininku: jo padedamas jis padarysiąs žmones laimingus jau čia, Žemėje. Tai išgirdęs, [[Kristus]] netardamas nė žodžio pabučiuoja Didįjį inkvizitorių į lūpas ir pasišalina (šia [[legenda]] išpranašaujama artimiausio šimto metų ideologijos raida, kai [[Nyčė|Nyčei]] (''Nietzsche'') paskelbus apie Dievo mirtį šio amžiaus [[diktatoriai]] ims vykdyti Didžiojo inkvizitoriaus „programą“).
 
NovelėjeRomane siekiantsiekiama parodyti, koks būtų [[pasaulis]] be Dievo, „užbėgama už akių“ egzistencialistų pažiūroms, vėliau jų išplėtotoms iki teiginio, kad [[būtis]] esanti beprasmė. Dievo nepripažįstantis Ivanas, kaip ir [[Nyčė,]] galiausiai išprotėja, o Dimitrijus nuteisiamas mirti už tėvo nužudymą, nors žudė Smerdiakovas, kurį pats to nenorėdamas pastūmėjo Ivanas. Galima įžvelgti paralelę, kad novelėje buvo „išpranašauta“ XX amžiaus Rusijos istorija.
 
{{knyga-stub}}